Nuo 2000-ųjų metų šis sekmadienis visoje Bažnyčioje švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo
sekmadienis. Toks buvo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas, paskelbiant šventąja
seserį Faustiną Kovalską. Per šią kuklią vienuolę, „Dievo Gailestingumo sekretorę“
(plg. Dienoraštis 1605), senoji žinia apie svarbiausią Dievo savybę naujai pasklido
pasaulyje.
Šiandien ir pats popiežius Jonas Paulius II buvo iškilmingai paskelbtas
šventuoju kartu su kitu iškiliu Bažnyčios ganytoju – popiežiumi Jonu XXIII. Skirtingi
vardai, skirtingi žmonės, bet kiekvienas savitu būdu rodantis į tą patį Dievą, kuris
yra Meilė ir Gailestingumas. Rodantys į Viešpatį, kurio malonės dovanas jie priėmė,
į jas atsiliepė, nešdami Jo palaiminimą visam pasauliui. Juk vienoje iš šv. Mišių
dėkojimo giesmių sakome: „Visagali Tėve, Amžinasis Dieve, Tavo didybę skelbia dangaus
šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji“.
Žvelgdami
į naujus Bažnyčios šventuosius, per juos prisimename kiekvieno iš mūsų, kiekvieno
žmogaus pašaukimą. O juo yra ne kas kita, kaip Dievas, kuris iš savo didžio gailestingumo
pats pasilenkia prie žmogaus, ateina jo ieškoti ten, kur šis yra. Vatikano II susirinkimas
primena, kad „žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas“. O „Šventoji
Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su [...] Velykų
slėpiniu“ (GS 22) – su Jėzumi Kristumi, kuris mirė už visus.
Vedamas rūpesčio,
kad ir šių dienų žmogus galėtų išgirsti ir priimti apsireiškusį Dievą, šiandien šventuoju
paskelbtas popiežius Jonas XXIII 1962 metais sušaukė Vatikano II Visuotinį Bažnyčios
susirinkimą. Jo atidarymo kalboje popiežius kvietė ieškoti būdų, kuriais mūsų epochos
žmonėms tinkamiau būtų perteikiamas nekintamas tikėjimo lobis.
Jonui XXIII,
jau 77-erių metų amžiaus popiežiui, tarsi netikėtai gimusi Dievo įkvėpta mintis tapo
epochinės reikšmės įvykiu Bažnyčios istorijoje. Dievas yra netikėtumų Viešpats. Jis
vykdo savo darbus per mažutėlius, kurie išdrįsta patikėti, kad Viešpats yra arti,
kad mes Jam rūpim ir kad Jam nėra negalimų dalykų.
Jonas XXIII paprastais
ir aiškiais žodžiais pabrėžė principą, kurio Bažnyčia turėtų laikytis įvairių klaidų,
neteisingų ir pavojingų mokymų akivaizdoje. Jis kvietė labiau naudoti gailestingumo
vaistus nei griebtis griežtumo ginklų; artintis prie sudėtingų šių dienų klausimų,
labiau atskleidžiant Bažnyčios tikėjimo prasmę ir vertę nei smerkiant klaidas.
Jonas
XXIII ir visas Vatikano II susirinkimas mus kviečia būti drąsiais vilties žmonėmis.
Kviečia atpažinti laiko ženklus, kurie liudija, jog Dievas ir šiandien veikia pasaulyje.
Kviečia būti ne „nelaimių pranašais“, bet į Bažnyčios ir visuomenės krizes atsiliepti
atnaujintu atsigręžimu į Viešpatį, kuris nenori, kad nedorėlis mirtų, bet kad sugrįžtų
iš savo kelio ir gyventų (plg. Ez 33, 11). Atsigręžti į Viešpatį Jėzų, kuris „atėjo
ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
Ta pačia kryptimi mus veda
ir šv. Jonas Paulius II, jau pačioje popiežiškos tarnystės pradžioje drąsinęs nebijoti
ir plačiai atverti duris Jėzui Kristui. Tam, iš kurio ant kryžiaus atvertos širdies
nepaliaujamai liejasi Dievo gailestingumas. Jėzuje Dievas pasilenkia prie kiekvieno
kenčiančiojo. Šv. Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą sako: „Kenčiantis
Kristus savitai prabyla į kiekvieną žmogų, ne tik į tikintįjį. Ir netikintis žmogus
gali jame įžvelgti iškalbingą solidarumą su žmogaus dalia ir darnų, visa apimantį,
nesuinteresuotą pasiaukojimą žmogaus reikalui: tiesai ir meilei“ (Dives in misericordia
7).
Jėzuje matome Dievo meilę, kuri turi drąsos demaskuoti neteisybę, savanaudiškumą,
veidmainystę. Ji taip pat turi drąsos išdavikui tarti „Bičiuli“ (Mt 26, 50); mirties
akivaizdoje užtarti besityčiojančius kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino
ką darą“ (Lk 23, 34); ateiti pas mokinius, pavojaus valandą pabėgusius, iš baimės
užsirakinusius, ir tarti „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Ji turi drąsos ateiti pas mus,
kad tikėjimu paliestume jo žaizdas, iškentėtas dėl mūsų. Jomis ne pasmerkti, bet pagydyti
esame (plg. 1 Pt 2, 24).
Šioje šventovėje esantis lygiai prieš 80 metų pagal
šv. Faustinos regėjimus Vilniuje nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas daugybe
kopijų yra paplitęs visame pasaulyje. Iš pervertos Jėzaus širdies sklindanti šviesa
byloja apie meilę, kuri yra stipresnė už neapykantą. Stipresnė už mirtį. Pasiekusi
mūsų širdis per Eucharistiją, sakramentus, maldą, ji gali išgydyti mūsų žaizdas, kad
ir iš jų lietųsi ne neapykanta, kerštas, pavydas, bet gailestingumas. Pasak šv. Jono
Pauliaus II, gailestingumas yra „neatskiriamas meilės dėmuo, jos tarsi kitas vardas,
o drauge tikriausias jos pasireiškimas bei realizacija prieš esantį pasaulyje blogį,
kuris gundo ir siaučia žmogų, kuris skverbiasi į jo širdį ir gali jį ‚pražudyti pragare‘“
(Dives in misericordia 7).
Šios dienos evangelija užsibaigia mintimi, linkėjimu,
kad, tikėdami Jėzų Kristų, vardan jo turėtume gyvenimą. Toks buvo ir yra Dievo troškimas:
kad turėtume gyvenimą ir Viešpaties ramybę. Šis troškimas atsikartoja ir Jėzaus žodžiuose
šv. Faustinai: „Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį“
(Dienoraštis 699). Šiuos žodžius šv. Faustina išgirdo 1936 metais, tarp dviejų pasaulinių
karų. Dievo gailestingumas – tarsi šviesos spindulys tarp žmogaus nuodėmės tamsybių.
Tamsos neužgožiamas, bet ją sklaidantis. Kaip Eucharistija, Jėzaus įsteigta tarp Judo
išdavystės ir Petro išsigynimo.
Tepasiekia mus Gailestingojo Jėzaus žvilgsnis.
Tepasiekia Jo žodžiai: „Ramybė jums!“ Tepasiekia kiekvieną žmogų – nuo dar negimusio
kūdikio iki pasiligojusio senelio – mūsų namus, šeimas, bendruomenes šviesa iš Dievo
gelmių, iš Jėzaus širdies, kuri yra meilė ir gailestingumas.
Vysk. Arūnas
Poniškaitis Homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį 2014-04-27