2014-04-30 17:18:08

Lietuvos vyskupų liudijimai iš Atvelykio kanonizacijos apeigų


Dešimt Lietuvos ganytojų dalyvavo šventųjų popiežių Jono ir Jono Pauliaus II kanonizacijoje, koncelebravo Mišias su popiežiumi Pranciškumi, popiežiumi emeritu Benediktu XVI ir beveik tūkstančiu vyskupų iš viso pasaulio. Kai kurie kanonizacijos dalyviai, kaip Kauno augziliaras Kęstutis Kėvalas pastebėjo, jog tai buvo retas atvejis dalyvauti dviejų popiežių kanonizacijoje su dviem gyvais popiežiais. Telšių vyskupas Jonas Boruta Vatikano radijui atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Bažnyčia sėmėsi įkvėpimo iš šv. Jono Paulius II kovingumo dar prieš jo išrinkimą popiežiumi, priminė ir šv. Jono XXIII istorinius ryšius su Lietuva, tuo metu Panevėžio ganytojas Lionginas Virbalas dalydamasis kanonizacijos įspūdžiais žavėjosi lenku popie˛iumi, kasdieniu gyvenimu ir darbais liudijusiu, kaip būti šventu, kaip norėti ir trokšti kiekvienoje vietoje gyventi šventumu.

Kalba vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno augziliaras: RealAudioMP3

Pirmiausiai turim pažymėti, kad visgi tai istorinė diena, labai retas atvejis, kad žmogui išpultų per gyvenimą taip, kad du popiežiai kanonizuojami ir kiti du popiežiai ceremonijoje. Pirmiausiai tai labai didelis džiaugsmas, visuotinės Bažnyčios patirtis ir pajauta; toks susiklausymas ir maldos vienybė, tikra vilties liudijimo šventė, kad pasaulis gali turėti tokią bendrystę, tokią šeimynišką nuotaiką, nežiūrint tautinių skirtumų, galbūt net politinių, visgi mes galim būti kartu. Tai pirmas įspūdis tos bendrystės. Na, aišku, ir ypatinga dvasinė nuotaika. Vis dėl to, tai kas lydėjo šią dieną galim pavadinti dvasinio pakilimo švente ir dar daugiau, vilties įkvėpimo švente, nes daug kartų nuskambėjo šitas žodis paminit tuos popie˛ius, kurie buvo vilties liudytojai, na, taipogi, tas laikas, kuris mums šiandien dovanotas yra vilties laikas: „Kristus manoji viltis“, sekvencijoje vėl kartu sugiedojome ir nuskambėjo kaip paraginimas ir įkvėpimas mums visiems.

Telšių vyskupas Jonas Boruta: RealAudioMP3

Asmeniškai tai labai gilus išgyvenimas: šventasis Jonas Paulius II - tai popiežius ir žmogus su kuriuo buvo susitikta, bendrauta ir kalbėta nekartą ir Lietuvoj ir Vatikane per vizitus Ad limina. Kai jam pasakydavau „Telšiai“, jis man atsakydavo „Klaipėda“; jam matyt rūpėjo Klaipėdos problemos, manau, tai nemažiau jam rūpi ir dabar.

Ko moko mus nauji šventieji, ką galime pasisemti iš jų pavyzdžio?

Mes daug ką sėmėmės iš Jono Pauliaus II pavyzdžio, nuo jaunystės, dar iš tų laikų kai jis buvo Lenkijoje karo metais per nacių okupaciją ir paskui komunistinę, tokia pat kokia buvo pas mus, Lietuvoje. Jo laikysena daug ką įkvėpė, pav. Nova Hutos bažnyčios statyba, paskui uždraudimas, visa tai vyko tuo pačiu metu kai irgi buvo duotas leidimas Klaipėdoje statyti Taikos karalienės bažnyčią, o paskui buvo uždrausta, lygiai taip pat kovota, paskui pas mus tik po Atgimimo bažnyčia gražinta. O Karolis Wojtyla jis ankščiau tai iškovojo. Kaip jis kovojo ir tas jo kovojimas buvo tiesioginis padrąsinimas kovoti per visą sovietmetį, ištisai visokiom peticijom, parašų rinkimu ir t.t. dėl Klaipėdos bažnyčios. Tai paralelus ir vienas ir kitas, todėl kai buvo aiškinamas klausimas kur dar pratęsti Jono Pauliaus II kelią Lietuvoje, pasiūlėm iki Klaipėdos. O kas su Jonu Pauliumi II riša Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčią? Tai Nova Hutos istorija. Viena kitai analogiškos ir dar tuo pačiu metu. Turim draugą Lietuvos reikalus žinantį, danguje užtarėją galingą. Na, nelabai ramiais laikais įvyko kanoniziacija, o Jono Pauliaus II asmenybė turbūt svarbi ir tam kas dabar darosi, pradedant nuo Ukrainos, ir kokie gali būti pavojai. Tai reikia žiūrėti irgi ką Jonas Paulius II panašiose situacijose yra kalbėjęs. Būtų labai vertinga grįžti atgal.

Lietuvos žmonėms šventasis Jonas XXIII mažiau žinomas...

Gal ir mažiau, tačiau istorikai prisimena, kad tai popiežius, kuris parašė lietuviams laišką apie vyskupą Merkelį Giedraitį. Nereikėtų užmiršti to gražaus popiežiaus laiško, prašyto 1959 metais, kurio Lietuvai nebuvo leista paskelbti, nei bažnyčiose paskaityti. Kitas gražus gestas buvo kai grįžusi iš lagerio Teofilį Matulionį pakėlė arkivyskupu, paskui jį pakvietė į Vatikano II susirinkimą. Tas pakvietimas turbūt jam kainavo truputį ankščiau iškeliavimą į amžinybę. Tuometinė sovietų valdžia pasirūpino, kad jis neišvažiuotų, jo neišleido, nors Jonas XXIII jį žinojo ir kvietė.


Liongino Virbalo, Panevėžio vyskupo liudijimas: RealAudioMP3

Labai, labai ypatinga diena. Įspūdinga manau visiems, kurie dalyvavo ir tiem tūkstančiam žmonių ir pažįstamiems, kuriems skambinau; jie stovėjo kažkur šalutinėj gatvėj nieko nematydami, negirdėdami, bet labai džiaugsmingu balsu atsiliepė jau po pamaldų, kad pilni įspūdžių. Tai, manau, visus, daugybę svečių paveikė. Man tokia mintis dalyvaujant ir būnant kilo, kad šiuos abu naujus šventuosius daugybė dalyvavusių pažinojo asmeniškai. Joną XXIII gal ne tiek, bet Joną Paulių II tai daugybė tarp tų, kurie koncelebravo, kardinolai ir vyskupai ir daugybė žmonių. Tai dar vienas priminimas, kad tas šventumas nėra kažkoks tai ypatingumas, ar nežemiškumas, bet žmogaus kuris gyveno mūsų tarpe, darbavosi, užsiėmė tuo, kuo reikėjo, rūpinosi Bažnyčia, lankė, važiavo, kalbėjo, dalinosi Evangelija ir štai dabar jisai šventas. Tai įžvelgt tame, tuose darbuose, kasdieniuose rūpesčiuose jo ir aišku, rūpestyje visa Bažnyčia, šventumą, kad galima būti šventu. Tai man tokia mintis pasiliko: noras ir troškimas kiekvienoje vietoje tuo šventumu gyventi. (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.