Gegužės 1 d. Bažnyčia minėjo šv. Juozapo darbininko šventę, kurią į liturginį kalendorių
1955 m. įrašė popiežius Pijus XII. Šiuo šv. Juozapo pagerbimu norėta iškelti žmogaus
darbo vertę ir dirbančio žmogaus orumą, kai tuo tarpu šv. Juozapo – Marijos sužadėtinio,
Šventosios Šeimos tėvo ir Bažnyčios globėjo šventė minima kovo 19-ąją.
Apie
šv. Juozapą Šventajame Rašte kalbama nedaug, tik Evangelijų pradžioje. Jo vardas
paminėtas prieš Jėzaus gimimą ir vėliau keliskart kalbant apie Jėzaus kūdikystę ir
vaikystę. Iš tų kelių faktų ir užuominų žinome, kad Juozapas buvo kilęs iš karališkosios
Dovydo giminės, kad nors giminės kilmės miestas buvo Judėjos Betliejus, jis gyveno
Galilėjos Nazarete, kad vertėsi staliaus amatu. Gyvendamas Nazarete jis pamilo netolimoje
kaimynystėje gyvenusią Mariją, su ja susižadėjo, bet prieš nuotakai apsigyvenant vyro
namuose, Marija tapo nėščia. Iš Evangelijų žinome, kad nenorėdamas viešai apkaltinti
Marijos, Juozapas norėjo ją tyliai atitolinti. Iš Viešpaties Angelo sužinojęs kas
iš tiesų įvyko ir kokių svarbių įvykių bendradarbiu jam lemta būti, Juozapas nuolankiai
ir drąsiai ėmėsi jam skirto vaidmens. Jėzui gimus Betliejuje, vėliau evangelistai
mini bėgimą į Egiptą ir grįžimą bei apsigyvenimą Nazarete. Paskutinį kartą apie Juozapą
užsiminta pasakojime apie dvylikmečio Jėzaus atradimą Jeruzalės šventykloje. Tradicija
sako, kad ir Jėzų Juozapas mokęs staliaus amato. Manoma, kad Juozapas miręs dar prieš
Jėzaus viešosios veiklos pradžią, nes vėliau tarp Jėzaus sekėjų Marija minima viena.
Pirmasis
krikščionių autorius rašęs apie šv. Juozapą buvo šv. Jeronimas, jau penktajame amžiuje
iškeldamas šv. Juozapo tėvystės bruožus, jo išmintį ir darbštumą, kantrų rūpestingumą.
Vėlesniais laikais nemažai dėmesio šv. Juozapui savo raštuose skyrė šv. Teresė Avilietė,
ne kartą sakydama, kad jei ko nors prašydama Dievą šaukiasi šv. Juozapo užtarimo,
visada jos prašymai išklausomi.
Nuo 1621 m. šv. Juozapo liturginis minėjimas
kovo 19 d. minimas kaip privaloma šventė. 1870 m. gruodžio 8 d. – Švenčiausiosios
Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo šešioliktųjų metinių dieną,
popiežius Pijus IX paskelbė šv. Juozapą Visuotinės Bažnyčios globėju. Popiežius Leonas
XIII devynioliktojo amžiaus pabaigoje parašė šv. Juozapui skirtą encikliką „Quamquam
pluries“, o šv. Pijus X dvidešimtojo amžiaus pradžioje patvirtino Šv. Juozapo litaniją.
Šv. Jonas Paulius II paskelbė šv. Juozapui skirtą apaštališkąjį laišką „Redemptoris
custos“.
Šv. Juozapas Mišių Eucharistinėje maldoje pradėtas minėti prieš penkis
dešimtmečius. Popiežius šv. Jonas XXIII, kurio antrasis krikšto vardas buvo Juozapas,
šv. Juozapo vardą įtraukė į Romos kanoną. Vėliau, jau mūsų laikais, atsižvelgiant
į gausius prašymus, popiežius Benediktas XVI įgaliojo Kulto ir sakramentų kongregaciją
atlikti pakeitimus ir kitose Eucharistinėse maldose. Galiausiai jau popiežiaus Pranciškaus
laikais buvo nustatyta, kad ne tik Romos kanone, bet ir kitose Eucharistinėse maldose
kartu su Mergele Marija minimas ir jos sužadėtinis šv. Juozapas.
Kaip minėta,
šv. Juozapo kaip darbo globėjo ir darbininkų užtarėjo šventė, minima ne tradicinę
Juozapinių dieną, kovo 19-ąją, bet gegužės 1-ąją, kartu su tarptautine darbo diena.
Darbo dienos minėjimas siekia keletą dešimtmečių anksčiau negu bažnytinė šv. Juozapo
darbininko šventė. Darbo dienos minėjimu prisimenama devynioliktojo amžiaus pabaigoje
vykusi kova už darbininkų teises. Nuo 1955 m. popiežiaus Pijaus XII sprendimu tą pačią
gegužės 1 dieną pradėta švęsti Juozapo darbininko šventę. Šios šventės įvedimas nereiškė
nei Bažnyčios prisijungimo prie marksistų rengiamų eisenų, nei bandymo sukurti kitą
alternatyvią darbo šventę, o norėta pabrėžti žmogaus darbo ir dirbančio žmogaus kilnumą.
„Palaimink, Viešpatie, mūsų rankų darbą,- meldžiasi krikščionys gegužės 1-ąją.
Mūsų kasdienės pastangos – darbas namuose, laukuose, pramonėje, įvairiose įstaigose
– būtų tik vargas ir pasmerkimas, jei nežinotume, kad dirbdamas žmogus yra Dievo sumanymo
vykdytojas, yra Kūrėjo bendradarbis“, - prieš dvidešimt metų gegužės 1-osios proga
kalbėjo šv. Jonas Paulius II. „Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų kaip
savo paveikslą į save panašų ir paliepė jam valdyti žemę. Negalime pamiršti, kad ir
Jėzus, savo vadinamojo paslėpto gyvenimo metu, tai yra dar prieš savo viešosios misijos
pradžią, gyveno Nazarete ir dirbo staliaus Juozapo dirbtuvėje. Įsikūnijimu išaukštindamas
žmogaus orumą, Jėzus Kristus kartu išaukštino ir žmogaus darbą“.
Apie darbą,
dirbančius žmones, o taip pat apie netekusius darbo žmonės, daug kartų yra kalbėjęs
ir popiežius Pranciškus. Šiemet kovo mėnesį susitikęs su Italijos metalurgijos pramonės
darbininkais Popiežius sakė: „Darbo tikslas nėra tik pelno kaupimas, o virš visko
yra rūpestis žmogumi ir jo orumu. Jei nėra darbo, pažeidžiamas orumas! Visi, kurie
yra be darbo arba neuždirba pakankamai, rizikuoja būti išstumtais į visuomenės paribį,
kur gresia pavojus tapti socialinės atskirties aukomis. (...) Todėl politikos, ekonomikos
ir visuomenės veikėjai yra pašaukti daryti sprendimus, pagrįstus teisingumu ir solidarumu“.
Tą patį Šventasis Tėvas trumpai pakartojo ir šį ketvirtadienį, gegužės 1-ąją, Twitterio
tinkle paskelbtoje žinutėje: „Visų, kas eina atsakingas politines pareigas, prašau
neužmiršti dviejų dalykų: žmogaus orumo ir bendro gėrio“. (Vatikano radijas)