Popiežius Pranciškus priėmė Popiežiškųjų kolegijų ir kunigų namų rektorius ir studentus.
Mūsų studijoje – svečiai iš šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje
Pirmadienio vidudienį popiežius Pranciškus susitiko su Romos Popiežiškųjų kolegijų
ir kunigų namų rektoriais bei studentais. Tūkstančiai kunigų iš viso pasaulio kasmet
studijuoja Romos popiežiškuosiuose universitetuose, kituose institutuose. Tarp jų
taipogi, siekdami įvairaus laipsnio diplomo, apie dešimt kunigų iš Lietuvos vyskupijų,
kurie gyvena šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje, gyvuojančioje nuo 1948 metų. Po susitikimo
su Pranciškumi mūsų studijoje apsilankė šios kolegijos rektorius kun. Audrius Arštikaitis
ir kun. Viktoras Dirvonskis.
Popiežius Pranciškus savo audiencijos svečiams
– tarp kurių atskirai paminėjo studentus iš šiuo metu daug kenčiančių Artimųjų Rytų
ir Ukrainos - priminė, kad kunigo formacija turi keturias kolonas, visada pravartu
atsiminti, kad akademinė formacija yra tik viena iš jų. Greta jos stovi dvasinės formacijos,
bendruomeninės formacijos ir apaštalinės formacijos kolonos. Nors kunigai į Romą atvyksta
būtent akademinėms studijoms, svarbu rūpintis ir kitais savo formacijos aspektais.
Pasak Šventojo Tėvo, jam būtų sunku suprasti, jei kunigas atvyktų į Romą vien bakalauro
diplomui, tačiau neturėtų bendruomeninio gyvenimo, nesirūpintų dvasiniu gyvenimu –
kasdienėmis Mišiomis, asmenine malda, Dievo Žodžio mąstymu ar apaštaliniu gyvenimu.
Pranciškus sakė, kad studijos neturi tapti „akademizmu“, kuris, vietoj pagalbos,
trukdo vėliau kunigui būti ir dirbti tarp žmonių. Kitas pavojus – matant tik akademinę
dalį, apleidus kitus tris kunigo formacijos aspektus, lengva nuslysti į ideologijas.
Tuo tarpu Bažnyčia iš tiesų suprantama ne vien iš studijų, bet ir iš maldos, bendruomeninio
gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo. Be šių dalykų mūsų supratimas apie Bažnyčią rizikuoja
tapti ideologiniu.
Atsakydamas į vieno kino seminaristo klausimą apie gyvenimą
seminarijoje, Pranciškus juokais konstatavo, kad tai nėra rojus, tačiau labiau skaistykla.
Seminarijose būna pavydo, paslėptų kovų, idėjų kovų. Bet taip pat pozityvaus apsikeitimo
idėjomis, draugysčių. Visa tai yra svarbu bendruomeniniam gyvenimui. Šiuo požiūriu
geriau bloga seminarija, nei jokios seminarijos, ruošimasis kunigystei be jokios bendruomenės.
Ir labai svarbu – jokių apkalbų. Jei turime ką pasakyti, turėkime drąsos kalbėti veidas
į veidą, vengdami kalbėjimo „už nugaros“ diplomatijos. Apkalbos yra bendruomenių maras,
jos sugriauna bendruomenę. Kitas dalykas – melstis už bendruomenės narius, taip pat
už tuos, kurie man kelia problemų ar kurie beveik natūraliai, instinktyviai man nepatinka.
O Viešpats padarys likusį darbą.
Kviečiame pasiklausyti šv. Kazimiero kolegijos
rektoriaus kun. Audriaus įspūdžių apie susitikimą. Beje, ir šiame susitikime, pasakoja
kun. Viktoras, popiežius mielai keitėsi su kitais, kaip jau darė ne kartą bendrosiose
audiencijose ir kituose susitikimuose, savo popiežiškąja balta kepuraite, pijuse: