Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Maldų už šeimas ir jaunimą diena

Tęsiantis Didiesiems Žemaičių Kalvarijos atlaidams, liepos 5 dieną Šventovėje buvo meldžiamasi už jaunas šeimas, besiruošiančius santuokos sakramentui ir jaunimą. Šią dieną į Žemaičių Kalvariją rinkosi piligrimai iš Palangos dekanato bei visos Lietuvos. Tos dienos 12 val. pagrindinėms Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, jo pagalbininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM ir būrelis kunigų. Giedojo jungtinis Palangos ir Kretingos parapijų choras, kuriam vadovavo Telšių Katedros vargonininkė Dalia Pleškienė.

*

Pamokslą sakydamas arkivyskupas kalbėjo: „Šeimos metų proga mus visus sukvietė į Žemaičių Kalvariją Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė. Su ja dėkojame Dievui už mūsų šeimas ir meldžiame joms gausios Dievo palaimos

Tik ką girdėjome Evangelijos pasakojimą apie vestuvių pokylį. Du jauni žmonės prieš metus susižadėję, šventė savo santuoką. Savo džiaugsmu jie dalijosi su giminėmis, kaimynais ir draugais. Tarp pakviestųjų buvo ir Galilėjos Mokytojas bei jo motina Marija.

Ilgus amžius panašiai darydavo visi lietuviai. Būdami pagonys, jie savo šeimos gyvenimui prašydavo dievų pagalbos, o kai prieš septynis šimtmečius priėmė krikščionybę – savo santuokinį gyvenimą pavesdavo Dievo globai. Sutuoktiniai prie altoriaus prisiekdavo, kad bus ištikimi ir iki mirties dalinsis džiaugsmais bei vargais. Praktikuojantys katalikai ir dabar panašiai elgiasi. Šiandien dėkojame Dievui už visus atsakingai žvelgiančius į šeimos gyvenimą. Prašome Dievo gailestingumo tiems, kurie yra pasimetę arba tiesiog bijo atsakingai įsipareigoti, nes trokšta turėti daug laisvės. Į atsakingą santuokinį įsipareigojimą jie žvelgia, kaip į jų laisvės apribojimą.

Maždaug prieš keturiasdešimt metų pasaulyje pradėjo smarkiai keistis požiūris į šeimą. 1968 m. Amerikoje prasidėjusi seksualinė revoliucija išplito ir Europoje, šiuo metu ji pasiekė ir Lietuvą. Jauni žmonės labai dažnai nenori įsipareigoti visam laikui, kai kurie net nenori auginti vaikų, nebent vieną, nori tik niekuo neįpareigojančio seksualinio malonumo. Jei per sovietmetį Lietuvoje atsirado žmonių, kurie pasitenkindavo tik civiline santuoka, juos buvo galima suprasti – ateistinė ideologija nevienam sugriovė tikėjimą. Dabar einama dar toliau - vengiama net civilinio įsipareigojimo. Tokiu būdu atsirado taip vadinami partneriai, kuriuos anksčiau žmonės vadino susimetėliais. Anksčiau žmonės drovėdavosi neatsakingo bendro gyvenimo, nes visi jį laikė nederamu, nuodėmingu. Dabar taip vadinamieji partneriai netik nesidrovi neatsakingo gyvenimo, bet net pretenduoja vadintis šeima ir siekia, kad valstybė gintų jų teises. Tokie partneriai, paprastai, vengia turėti vaikų, mąstydami, kad nereikia skubėti,- gyvenimas pakankamai ilgas, ir reikia laisvai naudotis bendro gyvenimo teikiamais malonumais.

O gal toks gyvenimas yra normalus, o atsakingai kuriama šeima – tik atgyvena, tik praeitis, kuri jau niekada nesugrįš? Neseniai buvo publikuotas straipsnis, kad atsakinga santuoka jau praeitis, kuri niekada nesugrįš. Panašiai kaip sovietmečiu buvo tyčiojamasi iš tikinčių žmonių, dabar taip tyčiojamasi iš normalių šeimų. Internetinė erdvė pilna straipsnių, kuriuose rašoma, kaip santuokos keliu sukurtose šeimose engiamos moterys, kaip jose kenčia vaikai ir panašiai. Atrodo patys laimingiausi yra tik partneriai, nors būtų ir tos pačios lyties. Vyksta nuožmi kova prieš normalią šeimą ir ši kova yra pakankamai gerai finansuojama. Pasirodo, kad Lenino idėjos griauti normalią šeimą, nes jos yra buržuazinės visuomenės produktas ir trukdo proletariato išsivadavimui, nemirė ir po šimto metų atgyja prisidengusios laisve ir žmogaus teisėmis.

Taip, laisvė yra labai brangi, nes teikia galimybę daryti protingus, sau ir visuomenei naudingus sprendimus, bet laisvė teikia galimybę būti egoistu ir laužyti net prigimties įstatymą.

Ką kalba prigimtinis įstatymas? Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir jiems skyrė užduotį – daugintis ir apvaldyti žemę. Jei kas netiki į Dievą, temąsto, kad juos tokius – vyrą ir moterį - sukūrė gamta. Jėzus Kristus aiškiai pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. <...> Tad ką Dievas sujungė, žmogus tebeperskiria. Jėzus Kristus savo dalyvavimu Kanos vestuvėse patvirtino dviejų žmonių santuoką ir net padarė pirmąjį stebuklą, kad toje šventėje netruktų džiaugsmo. Bandymas atmesti santuoką - tai bandymas elgtis ne tik prieš krikščionišką religiją, bet ir prieš prigimtį. Seksualinis gyvenimas yra tampriai surištas su atsakinga meile ir atvirumu gyvybei. Atskirtas nuo šių pagrindinių tikslų, jis yra žmogų naikinanti jėga. Nužeminanti žmogų iki instinktais besivadovaujančio gyvūno.

Neatsakingas seksualinis gyvenimas keičia santykį į žmogų. Žmogus paverčiamas daiktu, kuriuo galima pasinaudoti ir numesti. Labiausiai sudaiktinama ir paniekinama moteris. Karingos feministės kovoja už moterų lygybę su vyrais, bet užmiršta svarbiausią kiekvienos moters teisę – nebūti daiktu, bet mylimu Dievo kūriniu. Deja, kur nėra tikėjimo į Dievą, visokios anomalijos yra nuolatinės žmonių gyvenimo palydovės, nešančios skaudžiausiais vaisiais. Kenčia suaugusieji, dar daugiau kenčia šių neatsakingų žmonių vaikai.

Viena iš didžiausių anomalijų yra baimė turėti vaikų. Ieškoma visokiausių argumentų, kodėl reikia saugotis vaikų: karjera, darbas, studijos, jaunas amžius ir t.t. Vėliau sulaukus brandaus amžiaus beveik kraustomasi iš proto, kaip susilaukti nors vieno vaikelio. Tuomet reikalingi ne tik mėgintuvėliai, bet ieškoma net surogatinių motinų, kurios už pinigus išnešiotų svetimą vaikelį. Skandalinga demografinė padėtis daugelyje Europos šalių, ne išimtis ir Lietuvoje, yra tarsi Dievo bausmė už netvarkingą elgesį, ne pagal Kūrėjo planą naudojamas kūrybines galias. Sakau‚tarsi Dievo bausmė‘, nes Dievas žmogų myli ir jo nebaudžia, bet pats žmogus save nubaudžia, kai eina ne prigimties, bet savo egoizmo diktuojamais keliais.

Ar prie altoriaus sukurta santuoka garantuoja, kad iki mirties neiškils jokių sunkumų? Deja, negarantuoja. Galilėjos Kanos vestuvės primena, kad net pasikvietus Jėzų į vestuves, gali ‚pritrūkti vyno‘, tai yra, gali atsirasti bėdų ir didelių sunkumų. Nuo įvairių pagundų nėra apsaugota jokia šeima. Santuoka bažnyčioje neapsaugo žmonių nuo alkoholizmo, egoizmo, net negarantuoja, kad meilė gali tverti visą gyvenimą, jeigu jos nesaugoma. Todėl reikia Dievą pasikviesti ne tik į vestuves, bet ir į visą santuokinį gyvenimą. Reikia pastoviai budėti, kad būtų paisoma Dievo kelio.

Neseniai palaiminau man artimą šeimą, šventusią santuokinio gyvenimo 60 – metį. Užaugino penkis vaikus ir išleido juos į gyvenimą, o dabar džiaugiasi, kad jie dažnai su savo atžalomis aplanko ir nepalieka tėvų vienų. Net ir jubiliejinę šventę patys vaikai suruošė. Laiku prisiimta atsakomybė visuomet neša gražiausius vaisius.

Galilėjos Kanos vestuvėse dalyvavo Jėzaus Motina ir jos prašymu Sūnus vandenį pavertė vynu. Šis pavyzdys teprimena ne tik šiandien, kai švenčiame Šeimų Karalienės atlaidus, bet ir visuomet savo šeimas patikėti Švč. Mergelės Marijos meilei ir globai“.

*

Po Šv. Mišių lauke procesijai į Kryžiaus kelią vadovavo arkivyskupas S. Tamkevičius SJ, o Bazilikos viduje procesijai vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ.

Tos dienos vakaras buvo skirtas jaunimui. Apie 100 jaunų žmonių pėsčiomis keliavo į atlaidus nuo Telšių vyskupijos katedros. Ėjo giedodami, melsdamiesi. Alsėdžiuose turėjo gražų šlovinimo ir liudijimų vakarą, kada apie šeimą ir krikščioniškas vertybes diskutavo su žymiais ir žinomais žmonėmis: aktoriumi ir šou atstovu Rimu Šopausku ir giesmių, dainų autoriumi Gediminu Raudoniu. Šv. Mišių metu Alsėdžių bažnyčioje ateitininkai davė įžodį, o juos lydėjo Telšių vyskupijos katedros administratorius kan. Domas Gatautas. 19 val. vakaro Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą jaunimui pasakė garbus svečias iš Vilniaus apaštalinis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopez Quintana, koncelebravo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, jo pagalbininkas vyskupas L. Vodopjanovas OFM ir nemažas būrys kunigų ne tik iš Telšių vyskupijos. Šv. Mišių pradžioje į garbųjį svečią bei didelį būrį jaunimo kreipėsi Telšių vyskupas J. Boruta SJ. jis pasveikino visus susirinkusius, pasidžiaugė, kad jaunimas atsiliepė į kvietimą atvykti į Žemaičių Kalvarijos Šventovę ir paprašė Šv. Mišių liturgijai vadovauti Apaštalinį Nuncijų. Sakydamas pamokslą arkivyskupas išryškino šios šventės svarbą ir Kryžiaus centriškumą tikėjimo kelionėje. Taip pat kalbėjo apie Dievo Motinos Marijos pavyzdį, kaip ji drąsiai, nesaugodama savęs aukojosi darydama meilės darbus. Būtent tai, sakė Nuncijus tampa paguoda ir viltimi, nes ji būdama mūsų Motina nuolat atskuba mums į pagalbą. Nuncijus taip pat kvietė jaunimą džiugiai išgyventi savo tikėjimą ir gyventi džiaugsminga viltimi garbinant Dievą, nes tokį pavyzdį mums visiems rodo Marija.

Po Šv. Mišių, jau sutemus, jaunimas, lydimas Apaštalinio Nuncijaus ir Telšių vyskupo augziliaro bei nemažo būrio kunigų, su žvakėmis rankose ėjo Kryžiaus Kelią, giedojo Kalnus, klausėsi kunigų sakomų pamokslų, o jau vidurnaktį grįžę į Baziliką buvo kelionei į savo namus palaiminti, kartu visą Kryžiaus kelią ėjusio Apaštalinio Nuncijaus bei Telšių vyskupo ir jo augziliaro. Atsisveikindamas Telšių vyskupas J. Boruta SJ jaunimui išdalino atminimo ženklus ir palinkėjo saugios kelionės į savo namus. (Kan. Andriejus Sabaliauskas Vatikano radijui iš Telšių vyskupijos)