Apie krikščionis Vidurio Rytuose ir musulmonus Europoje
Viduriniuosiuose Rytuose neslopsta kariniai konfliktai, kurie savo ruožtu skatina
taikius gyventojus palikti savo namus ir ieškoti saugesnio prieglobsčio svetur. Ypač
baiminamasi, kad regione, kur krikščionybė gyveno nuo pirmųjų amžių, gali nebelikti
krikščioniškų bendruomenių. Kita vertus, nesantaika tarp skirtingų musulmoniškų bendruomenių
skatina emigruoti ir pačius musulmonus.
Apie situaciją arabų šalyse, demokratijos
iššūkius islamo valstybėse pasakoja musulmonų teologas prof. Adnane Mokrani, Romoje
veikiančio Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytojas.
Kalbėdamas apie
nerimą keliančią situaciją Irake, jis teigia, kad visa Irako tauta priversta bėgti
nuo karo konflikto, palikti savo namus – ne tik krikščionys, bet ir šiitai, nuosaikių
pažiūrų sunitai. Tačiau krikščionių buvimas Artimuosiuose Rytuose labai svarbus ir
vertingas dėl įvairių priežasčių. Visų pirma atspindi gyvą istorinį tęstinumą. Jis
užtikrina religinį, kultūrinį, socialinį pliuralizmą, suteikia galimybę eiti ar pasukti
demokratijos keliu, nes neįmanoma įsivaizduoti tikros autentiškos demokratijos be
krikščionių dalyvavimo. Todėl prarasti krikščionis Rytams reiškia prarasti svarbią
arabiškos tapatybės ir atminties matmenį, tarsi prarasti sielą. Tai būtų didelė netektis
ne tik Bažnyčiai, tačiau ir patiems musulmonams. Galima suprasti krikščionių kančią
ir norą pasitraukti, rasti saugesnį, taikesnį kraštą, dabartinių kruvinų konfliktų
akivaizdoje, tačiau ši neviltis ir noras pabėgti nuo karo būdinga visiems arabų kraštų
žmonėms, kenčiantiems nuo ekstremistų priespaudos. Tai bendras jausmas tarp musulmonų
ir krikščionių. Į Europą keliauja daugybė laivų, atplukdančių pabėgėlius, kurie rizikuoja
savo gyvybėmis, kad rastų saugesnį prieglobstį. Dažnam tai mirties kelionė. Dauguma
jų - musulmonai. Tačiau krikščionių emigracija labiau matoma, nes jų bendruomenė maža.
Tai labai paveikia jų išlikimą. Taigi visas regionas yra pokyčių fazėje. Tikėsimės,
kad šalys ras kelią į taiką, ir krikščionys galės grįžti į Artimųjų Rytų valstybes.
Kai
kurioms šalims pavyko pasukti demokratijos keliu. Pasak prof. Mokrani, arabų šalyse,
kurioms pavyko rasti kompromisą tarp skirtingų etninių, religinių grupių, pavyzdžiui
Tunise, dar reikia nuveikti didelį kultūrinį darbą, skatinti pilietinę visuomenę,
stiprinti kultūrinių asociacijų vaidmenį, skatinti religinę kultūrą, atvirą pliuralizmui,
demokratijai, saviraiškai. Tai labai svarbu. Tačiau rezultato negalima tikėtis iš
karto, pamažu subręs atviresnė ir labiau dialoguojanti pasaulėžiūra. Būtinas valdančiųjų
principas dabar turi būti valstybės neutralumas. Visi turi būti piliečiai, lygūs prieš
įstatymą ir prieš valstybę. Tai gali būti pavadinta sekuliarizmu, reiškiančiu, kad
valstybė yra pilietinė, ne karinė, ne religinė, o pilietinė, pasaulietinė, kuri užtikrina
lygybę ir pliuralizmą, neleidžia dominuoti vienai partijai ar grupei. Prioritetas
– tautos vienybė, įvairių grupių aljansas dėl demokratijos. Taigi tokia situacija
Tunise, kur prasidėjo Arabų pavasaris. Tunisas, maža šalis, sugebėjo imtis demokratinių
procesų.
Profesorius tęsia, kad Egipto atvejis labai sudėtingas – matome,
kaip grįžta režimas, ir tai reiškia kone revoliucijos pabaigą. Libija kenčia nuo nestabilumo,
karų tarp skirtingų grupių. Sirijoje režimas naudojasi ekstremistų buvimu, išryškindamas
savo kaip išgelbėtojo vaidmenį, kaip mažesnį blogį. Pasak prof. Adnane Mokrani, šalyje
sukūrė chaosą būtent režimo pasirinkimas imtis ginklų bei tarptautinio palaikymo trūkumas
– Sirija buvo palikta likimo valiai, opozicija – apleista, o režimas sulaukė palaikymo
iš Irano, Rusijos. Tokia situacija atvėrė duris ekstremistų, teroristų grupėms, tačiau
kyla klausimas, kas finansuoja šias grupes, kam parankus jų buvimas ir sėjama nesantaika.
Irako atveju šiitų daugumos vyriausybė nesugebėjo užmegzti dialogo su nuosaikiaisiais
sunitais. Tai parengė vaisingą dirvą iškilti sunitų ekstremistams. Prof. Mokrani nuomone,
neatrodo, jog ISIS – Islamo valstybė Irake ir Sirijoje – gali parengti realią politinę
strategiją. Tačiau šis judėjimas pavojingas visiems – patiems sunitams, šiitams, krikščionims
– visiems Irako gyventojams. Jų ekstremizmas neleidžia sukurti tikrai stabilios valstybės.
Jie naudoja ekstremistinę propagandą, prisidengdami religine terminologija, tačiau
iš tiesų yra sekta.
Ši propaganda veikia gana plačiai – ne tik patraukia idealistiškai
nusiteikusių jaunuolių ar nusivylusių valdžia žmonių dėmesį. Pastaruoju metu pastebimas
reiškinys, kad Sirijos opozicijos ir ISIS kovotojų gretas papildo jaunuoliai iš Vakarų
Europos, kurių skaičius gali siekti beveik dešimt tūkstančių. Kas bus, kai jie grįš
į Europą?
Europos šalys turi rimtai apgalvoti islamo Europoje klausimą – imtis
šviečiamojo, pedagoginio darbo, rimto dialogo dėl integracijos, kad būtų kuriamas
tam tikras europietiškas islamas ir pašalintos ar marginalizuotos ekstremistinės grupės,
sako musulmonų teologas prof. Adnane Mokrani. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai atsiranda
grupelės jaunų Europos piliečių, kurie išsiruošia į Artimuosius Rytus. Kai kurie iš
tų jaunuolių išvyksta į Siriją, Iraką gerų intencijų vedami, galvodami, kad padės
sirams, padės jų idealui. Deja, dažnai jie pakliūna į ekstremistų pinkles. Turi būti
apgalvota, rastas bendras sprendimas, kaip pasitikti juos Europoje.
„Manau,
kad tai yra prioritetas, nes kai integracija silpna, trūksta dialogo, kyla socialinė
jaunuolių marginalizacija, kuri gali sukurti įtampas, nusivylimą, galimybes plėstis
smurto virusui.“ Profesorius mano, kad „europietiškas islamas“ turėtų būti autochtoniškas,
ne importuotas islamas, kuris dalyvautų dialoge su Europos kultūromis, ypač ugdymo,
švietimo srityje. Adnane Mokrani nuomone, konkretus pavyzdys galėtų būtų imamų, religinių
lyderių formacija, kuri turėtų vykti Europoje, jos universitetuose. Tarkime, Italijoje
nėra ugdomi imamai, jais tampa arba savanoriai, arba atvykėliai iš užsienio, nes nėra
institucijų, kurios juos rengtų. Vokietijoje, Prancūzijoje jau yra iniciatyvų, kurios
rūpinasi kaip parengti imamus ar religijos mokytojus mokykloms. Taip imamas, kuris
augo, o gal ir gimė Europoje, gerai pažįsta aplinką, religiją, kultūrą, turi humanitarinių
mokslų pagrindus, įgyja universitetinį išsilavinimą, gali pasiūlyti taikų, labiau
inkultūruotą islamo kursą, nes supranta kontekstą, kuriame gyvena. Jis nesileis manipuliuojamas
ir nebus nusiteikęs priešiškai savo kultūrai.
Taigi tai atvertų platesnes galimybes
dialogui Europoje, sumažintų socialinę atskirtį. Galbūt atviresnis kito priėmimas
paskatintų Europą labiau atsigręžti ir į savo krikščioniškas šaknis? (Vatikano
radijas)