2014-07-14 17:26:55

Apie krikščionis Vidurio Rytuose ir musulmonus Europoje


Viduriniuosiuose Rytuose neslopsta kariniai konfliktai, kurie savo ruožtu skatina taikius gyventojus palikti savo namus ir ieškoti saugesnio prieglobsčio svetur. Ypač baiminamasi, kad regione, kur krikščionybė gyveno nuo pirmųjų amžių, gali nebelikti krikščioniškų bendruomenių. Kita vertus, nesantaika tarp skirtingų musulmoniškų bendruomenių skatina emigruoti ir pačius musulmonus.

Apie situaciją arabų šalyse, demokratijos iššūkius islamo valstybėse pasakoja musulmonų teologas prof. Adnane Mokrani, Romoje veikiančio Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytojas.

Kalbėdamas apie nerimą keliančią situaciją Irake, jis teigia, kad visa Irako tauta priversta bėgti nuo karo konflikto, palikti savo namus – ne tik krikščionys, bet ir šiitai, nuosaikių pažiūrų sunitai. Tačiau krikščionių buvimas Artimuosiuose Rytuose labai svarbus ir vertingas dėl įvairių priežasčių. Visų pirma atspindi gyvą istorinį tęstinumą. Jis užtikrina religinį, kultūrinį, socialinį pliuralizmą, suteikia galimybę eiti ar pasukti demokratijos keliu, nes neįmanoma įsivaizduoti tikros autentiškos demokratijos be krikščionių dalyvavimo. Todėl prarasti krikščionis Rytams reiškia prarasti svarbią arabiškos tapatybės ir atminties matmenį, tarsi prarasti sielą. Tai būtų didelė netektis ne tik Bažnyčiai, tačiau ir patiems musulmonams. Galima suprasti krikščionių kančią ir norą pasitraukti, rasti saugesnį, taikesnį kraštą, dabartinių kruvinų konfliktų akivaizdoje, tačiau ši neviltis ir noras pabėgti nuo karo būdinga visiems arabų kraštų žmonėms, kenčiantiems nuo ekstremistų priespaudos. Tai bendras jausmas tarp musulmonų ir krikščionių. Į Europą keliauja daugybė laivų, atplukdančių pabėgėlius, kurie rizikuoja savo gyvybėmis, kad rastų saugesnį prieglobstį. Dažnam tai mirties kelionė. Dauguma jų - musulmonai. Tačiau krikščionių emigracija labiau matoma, nes jų bendruomenė maža. Tai labai paveikia jų išlikimą. Taigi visas regionas yra pokyčių fazėje. Tikėsimės, kad šalys ras kelią į taiką, ir krikščionys galės grįžti į Artimųjų Rytų valstybes.

Kai kurioms šalims pavyko pasukti demokratijos keliu. Pasak prof. Mokrani, arabų šalyse, kurioms pavyko rasti kompromisą tarp skirtingų etninių, religinių grupių, pavyzdžiui Tunise, dar reikia nuveikti didelį kultūrinį darbą, skatinti pilietinę visuomenę, stiprinti kultūrinių asociacijų vaidmenį, skatinti religinę kultūrą, atvirą pliuralizmui, demokratijai, saviraiškai. Tai labai svarbu. Tačiau rezultato negalima tikėtis iš karto, pamažu subręs atviresnė ir labiau dialoguojanti pasaulėžiūra. Būtinas valdančiųjų principas dabar turi būti valstybės neutralumas. Visi turi būti piliečiai, lygūs prieš įstatymą ir prieš valstybę. Tai gali būti pavadinta sekuliarizmu, reiškiančiu, kad valstybė yra pilietinė, ne karinė, ne religinė, o pilietinė, pasaulietinė, kuri užtikrina lygybę ir pliuralizmą, neleidžia dominuoti vienai partijai ar grupei. Prioritetas – tautos vienybė, įvairių grupių aljansas dėl demokratijos. Taigi tokia situacija Tunise, kur prasidėjo Arabų pavasaris. Tunisas, maža šalis, sugebėjo imtis demokratinių procesų.

Profesorius tęsia, kad Egipto atvejis labai sudėtingas – matome, kaip grįžta režimas, ir tai reiškia kone revoliucijos pabaigą. Libija kenčia nuo nestabilumo, karų tarp skirtingų grupių. Sirijoje režimas naudojasi ekstremistų buvimu, išryškindamas savo kaip išgelbėtojo vaidmenį, kaip mažesnį blogį. Pasak prof. Adnane Mokrani, šalyje sukūrė chaosą būtent režimo pasirinkimas imtis ginklų bei tarptautinio palaikymo trūkumas – Sirija buvo palikta likimo valiai, opozicija – apleista, o režimas sulaukė palaikymo iš Irano, Rusijos. Tokia situacija atvėrė duris ekstremistų, teroristų grupėms, tačiau kyla klausimas, kas finansuoja šias grupes, kam parankus jų buvimas ir sėjama nesantaika. Irako atveju šiitų daugumos vyriausybė nesugebėjo užmegzti dialogo su nuosaikiaisiais sunitais. Tai parengė vaisingą dirvą iškilti sunitų ekstremistams. Prof. Mokrani nuomone, neatrodo, jog ISIS – Islamo valstybė Irake ir Sirijoje – gali parengti realią politinę strategiją. Tačiau šis judėjimas pavojingas visiems – patiems sunitams, šiitams, krikščionims – visiems Irako gyventojams. Jų ekstremizmas neleidžia sukurti tikrai stabilios valstybės. Jie naudoja ekstremistinę propagandą, prisidengdami religine terminologija, tačiau iš tiesų yra sekta.

Ši propaganda veikia gana plačiai – ne tik patraukia idealistiškai nusiteikusių jaunuolių ar nusivylusių valdžia žmonių dėmesį. Pastaruoju metu pastebimas reiškinys, kad Sirijos opozicijos ir ISIS kovotojų gretas papildo jaunuoliai iš Vakarų Europos, kurių skaičius gali siekti beveik dešimt tūkstančių. Kas bus, kai jie grįš į Europą?

Europos šalys turi rimtai apgalvoti islamo Europoje klausimą – imtis šviečiamojo, pedagoginio darbo, rimto dialogo dėl integracijos, kad būtų kuriamas tam tikras europietiškas islamas ir pašalintos ar marginalizuotos ekstremistinės grupės, sako musulmonų teologas prof. Adnane Mokrani. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai atsiranda grupelės jaunų Europos piliečių, kurie išsiruošia į Artimuosius Rytus. Kai kurie iš tų jaunuolių išvyksta į Siriją, Iraką gerų intencijų vedami, galvodami, kad padės sirams, padės jų idealui. Deja, dažnai jie pakliūna į ekstremistų pinkles. Turi būti apgalvota, rastas bendras sprendimas, kaip pasitikti juos Europoje.

„Manau, kad tai yra prioritetas, nes kai integracija silpna, trūksta dialogo, kyla socialinė jaunuolių marginalizacija, kuri gali sukurti įtampas, nusivylimą, galimybes plėstis smurto virusui.“ Profesorius mano, kad „europietiškas islamas“ turėtų būti autochtoniškas, ne importuotas islamas, kuris dalyvautų dialoge su Europos kultūromis, ypač ugdymo, švietimo srityje. Adnane Mokrani nuomone, konkretus pavyzdys galėtų būtų imamų, religinių lyderių formacija, kuri turėtų vykti Europoje, jos universitetuose. Tarkime, Italijoje nėra ugdomi imamai, jais tampa arba savanoriai, arba atvykėliai iš užsienio, nes nėra institucijų, kurios juos rengtų. Vokietijoje, Prancūzijoje jau yra iniciatyvų, kurios rūpinasi kaip parengti imamus ar religijos mokytojus mokykloms. Taip imamas, kuris augo, o gal ir gimė Europoje, gerai pažįsta aplinką, religiją, kultūrą, turi humanitarinių mokslų pagrindus, įgyja universitetinį išsilavinimą, gali pasiūlyti taikų, labiau inkultūruotą islamo kursą, nes supranta kontekstą, kuriame gyvena. Jis nesileis manipuliuojamas ir nebus nusiteikęs priešiškai savo kultūrai.

Taigi tai atvertų platesnes galimybes dialogui Europoje, sumažintų socialinę atskirtį. Galbūt atviresnis kito priėmimas paskatintų Europą labiau atsigręžti ir į savo krikščioniškas šaknis? (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.