A†A Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–1954–2014)

2014 metų liepos 17 dieną, eidamas 90-uosius metus, Vilniuje po sunkios ligos mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1942 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten besimokydamas įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Alfonsas Svarinskas padėjo Didžiosios Kovos apygardos partizanams spauda, maistu ir kitais jiems reikalingais dalykais. 1946 m., nebaigęs studijų seminarijoje, ir jis išėjo pas Didžiosios Kovos apygardos 5-ojo bataliono partizanus, bendravo ir su Vyčio apygardos „Šarūno“ partizanais. Aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.

1946 m. gruodžio 31 d. Kaune ties Vytauto bažnyčia buvo areštuotas ir pagal turimą sovietinio saugumo medžiagą apkaltintas kaip partizanų ryšininkas, tris mėnesius tardytas, žiauriai kankintas ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų stovykloje. 1947–1956 m. kalėjo Intos ir Abezės (Komija, Rusija) lageriuose. Abezėje, Centrinėje lagerio ligoninėje, kartu su Alfonsu Svarinsku kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 metų spalio 3 dieną slapta įšventino jį kunigu.

* * *

Iš mons. Alfonso Svarinsko interviu italų dienraščiui „Avvenire“ (2007 m. vasario 15 d.):

„Kunigu tapau lageryje. Buvau įšventintas 1954 m. spalio 3-ąją, šventosios Teresėlės dieną. Mane laikė uždarytą pagrindiniame lageryje, kuriam priklausė dar kiti devyni lageriai – satelitai. Viename tų lagerių, už dviejų kilometrų, buvo įkalintas vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Jis apsimetė esąs ištiktas apendicito ir buvo atgabentas į lagerio, kuriame buvau aš, ligoninę. Papirkome sargybinį ir vyskupas buvo atgabentas neštuvuose, lydimas dviejų kareivių su vilkšuniu. Vieną naktį, iš lauko budint mano bičiuliui žydui, susirinkome ligoninės palatoje ir ten, drauge su vienu gydytoju, buvau įšventintas kunigu. Kaip rengiausi kunigystei? Lageryje buvę kiti kunigai man padėjo pasirengti. Netrūkdavo progų pasikalbėti. Tarkime vakarais, kai mus suvarydavo žiūrėti sovietinės propagandos filmų, mes tarpusavy kalbėdavomės apie religiją. Sargybiniai netgi mus girdavo, kad taip uoliai lankome tas propagandinių filmų projekcijas.
(...)
Turėjau keletą vynuogių, išspausdavau jų sultis, pasitaupydavau duonos ir slapta švęsdavau Eucharistiją.
(...)
Sovietų valdžia tremdama ir kalindama kunigus nenoromis pasitarnavo Bažnyčiai. Jeigu būtų netrėmę kunigų, tai ištremtieji katalikai būtų neturėję dvasios vadovų. Kai mane uždarė lageryje, pagalvojau, kad gal taip ir geriau, nes galiu patarnauti čia esantiems žmonėms“.

* * *

Į Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 m. ir buvo paskirtas praktikai Kulautuvoje. Kadangi jis dar nebuvo baigęs viso seminarijos kurso, jam buvo liepta pasirengti moralinės ir dogminės teologijos egzaminams, o, kol to nebuvo padaręs, negalėjo klausyti išpažinčių. Kunigas Alfonsas rimtai pažiūrėjo į jam pavestą užduotį. Drauge aktyviai įsitraukė į sielovadinę veiklą, ypač skirdamas daug dėmesio darbui su jaunimu. Tai nepatiko saugumo pareigūnams, kurie vėl pradėjo persekioti jaunąjį kunigą. 1957 m. Kūčių vakarą Alfonsas Svarinskas sulaukė saugumiečių kratos. Tą kartą buvo paimta A. Šapokos „Lietuvos istorija“ ir kelios kitos knygos, išleistos dar nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 m. sausio 15 d. buvo perkeltas į Betygalą toms pačios praktikanto pareigoms, tačiau saugumas ir ten nepaliko jo ramybėje. Vėl užkliuvo kunigo darbas su jaunimu. 1958 m. balandžio mėnesį, trečiąją Velykų dieną, Alfonsas Svarinskas vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą Alfonsas Svarinskas kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 m. jį už akių dar kartą nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažindamas Alfonsą Svarinską ypač pavojingu recidyvistu.

1964 m. balandžio 12 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą, tačiau 20 mėnesių negalėjo nei būti įregistruotas, nei dirbti kunigo darbo.

1965 m. rudenį kunigas Svarinskas buvo paskirtas Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaru. Ten vėl pasikartojo tie patys saugumo priekaištai: darbas su jaunimu. Pats kunigas Alfonsas tuo metu jautėsi patenkintas savo darbu, tačiau 1970 m. spalio mėnesį sovietinio saugumo reikalavimu buvo perkeltas vikaro pareigoms į Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapiją. Ten darbavosi 9 mėnesius, žinoma, vėl apaštalaudamas tarp jaunimo, todėl, kaip rašo jis pats, 1971 m. vasarą „su triukšmu“ buvo perkeltas į Igliaukos Šv. Kazimiero parapiją. Nuo 1972 metų bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

1976 m. liepos 12 d. paskirtas Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonu. Ten kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę. Šis jo gyvenimo laikotarpis pažymėtas agresyviu tuometinės žiniasklaidos puolimu, nevengiant net prasimanymų ir šmeižto.

1978 m. lapkričio 13 d. kunigas Alfonsas Svarinskas kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje suimtas trečią kartą ir tų pačių metų gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties kaltinant antitarybine agitacija ir propaganda.

Kunigas Alfonsas Svarinskas tada lageryje išbuvo penkerius su puse metų. 1988 m. Maskvoje besilankiusio JAV prezidento Ronaldo Reagano prašymu Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti Alfonsą Svarinską su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. liepos 11 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.

Gyvendamas Vokietijoje kunigas Alfonsas Svarinskas 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, 1990 m. birželio 19 d. grįžo į Tėvynę.

1990 m. lapkričio 14 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.

1991–1992 metais Alfonsas Svarinskas buvo Lietuvos Atkuriamojo Seimo deputatas. 1991 m. lapkričio 8 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. 1996 m. buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu.

Monsinjoras važinėjo po visą Lietuvą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, jautriai reaguodavo į bet kokį pavojų Lietuvos valstybingumui ir katalikų tikėjimui, organizuodavo maldos budėjimus, atsiimtoje savo tėvų žemėje įkūrė Laisvės kovų parką ir, tikriausiai, sunku būtų suskaičiuoti kryžius, kuriuos jis pastatė savo lėšomis.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Bažnyčiai. Ištikimai eidamas kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo, tačiau visuomet vėl iš naujo imdavosi tų pačių darbų. Jo mintyje buvo viena: tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę. Galėjo būti griežtas ir kieto nusistatymo, tačiau drauge mokantis ir pajuokauti, atjaučiantis išnaudojamus žmones. Net ir apie savo vargus lageryje pasakodavo su šypsena.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas daug kartų lankėsi Romoje, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Visada aplankydavo ir Vatikano radijo lietuviškąją redakciją. Vienas paskutinių apsilankymų įvyko 2007 m. spalio 10-ąją. Tą dieną jis dalyvavo Romos vyskupijos surengtoje Misijų dienoje ir po to apie savo liudijimą papasakojo prie Vatikano radijo mikrofono.

Iš Vatikano radijo archyvo

Kauno arkivyskupijos kurijos informacija / Vatikano radijas