Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris
pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose
raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko
tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi
atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori,
mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte
su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu
pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius
sukraukite į mano kluoną“. (Mt 13, 24-31)
DIEVO ŽVILGSNIS, Mons.
Adolfas Grušas
Kuomet Dievas
žvelgia į žmogų, Jo žvilgsnis visuomet pirmiausia sustoja ne ties blogiu ar asmens
nuodėmėmis, bet ties gėriu. Šio sekmadienio palyginime minimas gera sėkla apsėtas
ir raugių užpultas laukas yra mūsų širdis. Tarnai sako: „Mes eisime ir išrinksime
rauges“, tačiau juos sustabdo lauko šeimininkas: „Ne, kad kartais, rinkdami rauges,
neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių“. Prievarta alsuojantis žmogus, kuris gyvena
mūsų širdyje irgi sprendžia panašiai, kaip palyginime minimi tarnai: „Tuojau pat išrauk
iš savęs visa, kas nėra gera, tuojau pat pašalink visas klaidas, vaikiškumus, nebrandumą
ir blogį“. Laimei, girdime ir Viešpaties balsą: „Turėk kantrybės, nesiimk prievartos
prieš save patį, nes tavo dvasia gali padaryti didžius darbus, jei tik leidi jai
pajusti ir priimti tikrąsias vertybes“.
Būkime sąžiningi ir paklauskime savęs:
kiek savo asmeninių trūkumų sugebėjome pašalinti per paskutinius metus? Tikriausiai
teks pripažinti: nė vieno…
Tikrasis tikinčiojo, siekiančio pašalinti blogį
iš savo gyvenimo, kelias yra sekti Jėzaus nurodymais: veikti taip, kaip veikia Dievas.
Naktį nugali brėkštantis rytas, norint, kad sužydėtų dyka stepė, joje reikia pasėti
milijonus sėklų, duonos tešlą iškelia truputis raugo. Tai energija, kuria turime naudotis,
kalbėdami apie save. Visų pirma mums reikia rūpintis ne raugėmis, silpnybėmis ar trūkumais,
nes nėra nė vieno žmogaus, kurio širdyje nebūtų raugių. Kur kas svarbiau jausti gilią
pagarbą jėgai, kurią Dievas įskiepijo mūsų prigimtyje: gerumui, kilnumui, grožiui,
laisvei. Pakanka tik leisti toms jėgoms veikti mumyse, atvirai priimti visus kilnaus
gyvenimo reikalavimus ir pastebėsime, kaip širdyje sklaidosi tamsybės.
Reikia
išmokti savo ir kitų žmonių gyvenimą vertinti Dievo akimis: viena varpa su gerais
grūdais yra vertesnė už visas lauko rauges, gėris vertingesnis už blogį, o šviesa
visuomet įveikia tamsą. Dievui rytojaus galimi geri darbai yra svarbesni už vakarykštes
nuodėmes. Gyvenime padarytas blogis niekuomet nepanaikina ir neatšaukia gerų darbų,
tuo tarpu gėris ištrina blogį. Krikščioniško gyvenimo strategija – įveikti blogį gerais
darbais, uždusinti jį gerumu, kilnumu, giesme, šviesa…
Ši Dievo išmintis, slypinti
mumyse, pasako visą tiesą apie žmogų. Nuodėmė niekuomet nieko nepaaiškina, ir joks
vyras, jokia moteris nesutiks sutapatinti savęs su savo širdies raugėmis. Žmogus –
tai ne jo silpnybės, bet jo branda. Esame sukurti ne pagal mūsų priešo ir jo nakties
paveikslą. Esame Kūrėjo ir Jo dienos atvaizdas, todėl mūsų religingumas labiausiai
išryškėja tada, kai rūpinamės brandinti gerąją sėklą, talentus, dieviškus įkvėpimus,
kuriuos Viešpats, gerasis Sėjėjas, su pasitikėjimu sudėjo į mus. Viskas įvyksta ne
iš karto. Kaip ir dirvoje sėjama sėkla, mūsų geri bruožai taip pat turi būti puoselėjami
švelniai ir kantriai, kad pasirodytų tai, ką mums yra patikėjęs Dievas. Galvokime
apie tai, kas yra gera, mylėkime tai, kas yra gera, rūpinkimės gėriu, būkime atlaidūs
visiems kūriniams ir sau patiems.
Būkime tikri: tada visa mūsų būtis sužydės
Dievo šviesoje…`