2014-07-19 13:26:40

Šešioliktasis eilinis sekmadienis


Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“. (Mt 13, 24-31)

DIEVO ŽVILGSNIS, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Kuomet Dievas žvelgia į žmogų, Jo žvilgsnis visuomet pirmiausia sustoja ne ties blogiu ar asmens nuodėmėmis, bet ties gėriu. Šio sekmadienio palyginime minimas gera sėkla apsėtas ir raugių užpultas laukas yra mūsų širdis. Tarnai sako: „Mes eisime ir išrinksime rauges“, tačiau juos sustabdo lauko šeimininkas: „Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių“. Prievarta alsuojantis žmogus, kuris gyvena mūsų širdyje irgi sprendžia panašiai, kaip palyginime minimi tarnai: „Tuojau pat išrauk iš savęs visa, kas nėra gera, tuojau pat pašalink visas klaidas, vaikiškumus, nebrandumą ir blogį“. Laimei, girdime ir Viešpaties balsą: „Turėk kantrybės, nesiimk prievartos prieš save patį, nes tavo dvasia gali padaryti didžius darbus, jei tik leidi jai pajusti ir priimti tikrąsias vertybes“.

Būkime sąžiningi ir paklauskime savęs: kiek savo asmeninių trūkumų sugebėjome pašalinti per paskutinius metus? Tikriausiai teks pripažinti: nė vieno…

Tikrasis tikinčiojo, siekiančio pašalinti blogį iš savo gyvenimo, kelias yra sekti Jėzaus nurodymais: veikti taip, kaip veikia Dievas. Naktį nugali brėkštantis rytas, norint, kad sužydėtų dyka stepė, joje reikia pasėti milijonus sėklų, duonos tešlą iškelia truputis raugo. Tai energija, kuria turime naudotis, kalbėdami apie save. Visų pirma mums reikia rūpintis ne raugėmis, silpnybėmis ar trūkumais, nes nėra nė vieno žmogaus, kurio širdyje nebūtų raugių. Kur kas svarbiau jausti gilią pagarbą jėgai, kurią Dievas įskiepijo mūsų prigimtyje: gerumui, kilnumui, grožiui, laisvei. Pakanka tik leisti toms jėgoms veikti mumyse, atvirai priimti visus kilnaus gyvenimo reikalavimus ir pastebėsime, kaip širdyje sklaidosi tamsybės.

Reikia išmokti savo ir kitų žmonių gyvenimą vertinti Dievo akimis: viena varpa su gerais grūdais yra vertesnė už visas lauko rauges, gėris vertingesnis už blogį, o šviesa visuomet įveikia tamsą. Dievui rytojaus galimi geri darbai yra svarbesni už vakarykštes nuodėmes. Gyvenime padarytas blogis niekuomet nepanaikina ir neatšaukia gerų darbų, tuo tarpu gėris ištrina blogį. Krikščioniško gyvenimo strategija – įveikti blogį gerais darbais, uždusinti jį gerumu, kilnumu, giesme, šviesa…

Ši Dievo išmintis, slypinti mumyse, pasako visą tiesą apie žmogų. Nuodėmė niekuomet nieko nepaaiškina, ir joks vyras, jokia moteris nesutiks sutapatinti savęs su savo širdies raugėmis. Žmogus – tai ne jo silpnybės, bet jo branda. Esame sukurti ne pagal mūsų priešo ir jo nakties paveikslą. Esame Kūrėjo ir Jo dienos atvaizdas, todėl mūsų religingumas labiausiai išryškėja tada, kai rūpinamės brandinti gerąją sėklą, talentus, dieviškus įkvėpimus, kuriuos Viešpats, gerasis Sėjėjas, su pasitikėjimu sudėjo į mus. Viskas įvyksta ne iš karto. Kaip ir dirvoje sėjama sėkla, mūsų geri bruožai taip pat turi būti puoselėjami švelniai ir kantriai, kad pasirodytų tai, ką mums yra patikėjęs Dievas. Galvokime apie tai, kas yra gera, mylėkime tai, kas yra gera, rūpinkimės gėriu, būkime atlaidūs visiems kūriniams ir sau patiems.

Būkime tikri: tada visa mūsų būtis sužydės Dievo šviesoje…`







All the contents on this site are copyrighted ©.