2014-07-24 15:23:29

Mons. Alfonso Svarinsko laidotuvės Ukmergėje


Po Šv. Mišių Vilniaus katedroje, laidotuvių kortežas išvyko į Ukmergės kapines, kur jau laukė keletas tūkstančių tautiečių. Prie kapo atsisveikinimo žodį tarė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Birutė Valionytė, vysk. Kauneckas, Petras Plumpa, Vytautas Balsys partizanų vado Jono Čeponio vardu.

Ministras prisiminė Monsinjoro tarnystę kariuomenėje. „Tiesus ir paprastas buvo jis,- sakė ministras,- kaip laisvės deglas. Kaip feniksas iš pelenų vis pakildavo iš lagerių ir kančių gulagų... Įsipareigojame tęsti jo žygį“,- sakė jis.

Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė prisiminusi keletą svarbių gyvenimo faktų, monsinjorą Svarinską apibūdino šitaip: „Monsinjoras rūpinosi Lietuvos atkūrimu ir kiekvieno žmogaus reikalais... Gyveno jis kukliai... Jis pasakydavo tai, ko kiti nedrįsdavo... Matydamas, kad valdžia neranda laiko įamžinti kovotojų atminimo, tam pašventė savo laiką“.

Vysk. Kauneckas pasidžiaugė, jog taip gausiai susirinko žmonės pagerbti šį didelį žmogų, apie kurį šiandien kalbama beveik visuose laikraščiuose ir internete. „Monsinjoras mėgdavo kartoti psalmės žodžius: „Mes ne savo šviesa spindim...“ ir „Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kurie Viešpačiu tikit.“ „KGB praminė jį „Nepataisomuoju“... Nuo jaunystės jis užsidegė kovos drąsa... Matė baisias mūsų tautos kančias... Ir kaip galėjo žmogus idealistas nieko nedaryti? Citavo Jevtušenko: „Kalbėk bent trejetą tiesos minučių...“ ir vieno mirties bausme nuteisto partizano žodžius: ‚Degė sodybos..., vaitojo žmonės. Ar galėjau neišeiti jų ginti?.. Nurovė mano sesei kasas, išniekino. Sese, sesute, išgirdęs tavo aimanas išėjo į mišką vyresnysis brolis...Daužė Tėvo galvą: kur sūnus? Ar galėjau negirdėti tėvo vaitojimo?.. Ir štai brolis numestas turgaus aikštėje apnuogintas... Ar galėjau būti ramus?.. O mano geriausias draugas neatlaikė kankinimų, išdavė. Dabar mane kankins. Nebijau... Tik vieno, mano Dieve, bijau: neatimk iš mūsų tautos atminties... Dieve, tikiu, kad Tu padarysi tą stebuklą: Lietuva atsibus, atsimins, surankios partizanų kaulus, pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms gražiausiose Lietuvos aikštėse. Todėl šaukiu okupantams-budeliams: „Sušaudykit mane!“ „Girdėdamas tuos žodžius, monsinjoras man liepė juos nuolat kartoti. Tai negalėjau jų necituoti dabar. Galop vyskupas, prisimindamas mons. pagrindinį rūpestį, kvietė išgirsti jo kvietimą: „Nė lašelio alkoholio iki Naujųjų Metų.“ Jei neišgirdome jo gyvo, išgirskime jį dabar,“- kvietė ganytojas.

Petras Plumpa savo pasisakyme sakė, jog nori paneigti kai kurias apie monsinjorą sklandančias ‚netiesas‘. „Monsinjoras ėjo Pijaus XII keliais... Tikėjimas ėjo su tėviška ir tėvynės meile... Per visus ilgus metus jis laikėsi drąsiai ir principingai... Moralė yra žmogaus orumo sargas... Citavo F. Sheen‘ą: „Jei negyvename taip, kaip tikime, pradėsime tikėti taip, kaip gyvename.“ ... Jo griežtumas ne iš širdies piktumo... Sąjūdžio metais jis atleido savo teisėjui... Pikta širdis išvaro Kristų ir tikėjimą... Matydamas Tėvynės negandas, jis ne kartą susigraudindavo. Tai sveikos meilės ir tyros vaiko širdies požymis.

Prof. Vytautui Lansbergiui užtraukus, visi sugiedojo Lietuvos himną. Po laidotuvių bendraminčiai dar ilgai nesiskirstė, dalinosi viltimi, tarytum per šią pamoką gerokai paūgėję... Kai kurie mirusieji išlieka kaip nervas - yra gyvesni už mus gyvuosius.

Kun. Algirdas Dauknys RealAudioMP3







All the contents on this site are copyrighted ©.