Popiežius Pranciškus Kazertos kunigams: Jei kunigas apkartęs, vadinasi, jo dvasingumui
kažko trūksta
Šeštadienio pavakare popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į pietinės Italijos Kazertos
miestą ir aukojo Mišias aikštėje priešais didingus, aštuonioliktajame amžiuje Neapolio
karių statydintus užmiesčio rūmus. Prieš tai, rūmų koplyčioje, Šventasis Tėvas susitiko
su Kazertos vyskupijos kunigija. Susitikime, trukusiame kiek daugiau nei valandą,
dalyvavo tik Popiežius, vietos vyskupas ir kunigai. Pranciškus atsakė į kelis kunigų
klausimus.
Vienas kunigas klausė Šventąjį Tėvą kaip derinti evangelizavimą
su liaudies pamaldumu, kuris, kaip žinoma, pietų Italijoje yra labai spalvingas ir
neretai susiduriama su pavojumi, kad sentimentalumas gali pakenkti Evangelijos žinios
autentiškumui.
Dažnai girdime skundą, kad šiandien žmonių religingumas nusilpęs,
tačiau aš nesu visiškai tuo įsitikinęs, atsakė Popiežius. Pirmiausia, matome įvairias
naujas vadinamojo intymistinio, gnostinio pamaldumo formas, kažkuo panašias į ikikrikščionišką,
ikibiblinį religingumą. Tai nėra gerai, nes toks pamaldumas skirtas tik man vienam;
aš pasijuntu patenkintas, prisipildęs Dievo. Tai ne tas pat kaip New Age, bet esama
ir panašumų, einama ta pačia kryptimi. Žinoma, tai yra religingumo forma, tačiau pagoniško,
eretiško religingumo. Nebijokime žodžio „erezija“, nes gnosticizmas buvo erezija,
pirmoji erezija Bažnyčioje.
Pereidamas prie liaudies pamaldumo, Popiežius pasiūlė
pasigilinti į vis labai aktualų popiežiaus Pauliaus VI apaštališkąjį paraginimą „Evangelii
nuntiandi“. Šiame dokumente Paulius VI sako, kad evangelizuoti reikia ir pačias pamaldumo
formas, nes kiekvienai maldingumo formai gali grėsti nukrypimo nuo tikros evangelinės
dvasios pavojus. Tačiau kartu reikia atsiminti, kad žmonių maldingumas, sužadintas
krikšto malonės, yra toks galingas, kad Dievo tauta kaip visuma turi neklystamą „sensus
fidei“, tikėjimo jausmą, iš kurio gimsta įvairios folklorinės, bet autentiškos pagarbos
šventiesiems ar meilės Dievo Motinai formos. Liaudies pamaldumas yra ir turi būti
Evangelijos įkultūrinimo rezultatas. Neįmanoma autentiško pamaldumo sukurti laboratorijoje,
jis gimsta gyvenime.
Kaip evangelizuoti vis labiau nuo Bažnyčios tolstančią
visuomenę? – klausė kitas kunigas. Pasak Šventojo Tėvo, visų pirma reikia daugiau
kūrybingumo, išradingumo. Dievas įsakė Adomui valdyti žemę, būti kūrybingam. Taip
pat ir Jėzus atsiuntė savo mokiniams Šventąją Dvasią, kad jie būtų išradingi. Ir iš
tiesų, ankstyvoji Bažnyčia buvo labai kūrybinga ir santykiuose su judėjiška tradicija,
ir su kitais. Kūrybingas buvo šv. Paulius. Petras, eidamas į Kornelijaus namus, iš
pradžių abejojo, nes darė naują, neįprastą dalyką, bet kūrybingumas laimėjo ir jis
drąsiai žengė pirmyn. Tokio Šventosios Dvasios gaivinamo kūrybingumo reikia ir šiandien.
Iš kur jo gauti? Reikia melstis. Malda yra kūrybiškumo ir išradingumo sąlyga. Jei
vyskupas ar kunigas nesimeldžia, vadinasi, jis užtrenkė duris kūrybiškumui. Žinoma,
reikia ir drąsos, nes už kūrybiškumą ir išradingumą kartais tenka brangiai sumokėti.
Čia Popiežius priminė palaimintąjį Antonio Rosmini, kuris ilgai buvo nesuprastas,
jam buvo draudžiama mokyti ir rašyti.
Kito kunigo klausiamas kaip spręsti sunkumus,
kurių kartais atsiranda santykiuose su vyskupu ir tarp kunigų, popiežius kalbėjo apie
kiekvienai diecezinei bendruomenei būtiną susiklausymą, „dieceziškumo“ dvasią. Asmeninis
ryšys su vyskupu būtinas, - sakė Pranciškus. „Manęs vyskupas nemėgsta, manęs vyskupas
nesupranta...“ Kartais girdime tokius nusiskundimus. Vyskupas gali būti ir kieto charakterio
žmogus, bet jis yra tavo vyskupas. Tu privalai su juo palaikyti ryšį. Taip pat ir
tarp kunigų turi viešpatauti susiklausymas. Jei vienas mąsto vienaip, kitas kitaip,
jei skiriasi nuomonės – diskutuokite. Galbūt bus sunku perkalbėti savo vyskupą, bet
kalbėkitės. Juk kiek kartų sūnus susiginčija su tėvu, bet jei vis tiek vienas kitam
išlieka sūnumi ir tėvu. Jei į vyskupo ir kunigų santykius įsibraus diplomatija, neliks
vietos Dievo Dvasiai. Reikia turėti drąsos išsakyti savo nuomonę, bet reikia ir nuolankumo
priimti vyskupo žodžius.
Popiežius ir šia proga įspėjo prieš paskalų ir apkalbų
daromą žalą. Apkalbos yra didžiausias „dieceziškumo“ dvasios priešas. Jei turi ką
nors prieš vyskupą, būk vyras, sakyk jam drąsiai į akis. Net jei dėl to susilauktum
neigiamų pasekmių, nešk kryžių, būk vyras. Jei matai, kad tavo brolis kunigas ką
nors netinkamai daro, pasakyk jam tiesiai į akis. Jei jis ir toliau blogai elgiasi,
pasakyk apie tai vyskupui ar kuriam nors to kunigo bičiuliui, kad jis padėtų anam
pasitaisyti. Tiktai neskleisk paskalų, nes apkalbos teršia, o velnias to tik laukia.
Galiausiai popiežius Pranciškus pridūrė, kad džiaugsmas yra autentiško kunigiško dvasingumo
rodiklis. Jei kunigas apkartęs, vadinasi, jo dvasingumui kažko trūksta. (Vatikano
radijas)