Popiežius Pranciškus Kazertos kunigams: Jei kunigas apkartęs, vadinasi, jo dvasingumui kažko trūksta

Šeštadienio pavakare popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į pietinės Italijos Kazertos miestą ir aukojo Mišias aikštėje priešais didingus, aštuonioliktajame amžiuje Neapolio karių statydintus užmiesčio rūmus. Prieš tai, rūmų koplyčioje, Šventasis Tėvas susitiko su Kazertos vyskupijos kunigija. Susitikime, trukusiame kiek daugiau nei valandą, dalyvavo tik Popiežius, vietos vyskupas ir kunigai. Pranciškus atsakė į kelis kunigų klausimus.

Vienas kunigas klausė Šventąjį Tėvą kaip derinti evangelizavimą su liaudies pamaldumu, kuris, kaip žinoma, pietų Italijoje yra labai spalvingas ir neretai susiduriama su pavojumi, kad sentimentalumas gali pakenkti Evangelijos žinios autentiškumui.

Dažnai girdime skundą, kad šiandien žmonių religingumas nusilpęs, tačiau aš nesu visiškai tuo įsitikinęs, atsakė Popiežius. Pirmiausia, matome įvairias naujas vadinamojo intymistinio, gnostinio pamaldumo formas, kažkuo panašias į ikikrikščionišką, ikibiblinį religingumą. Tai nėra gerai, nes toks pamaldumas skirtas tik man vienam; aš pasijuntu patenkintas, prisipildęs Dievo. Tai ne tas pat kaip New Age, bet esama ir panašumų, einama ta pačia kryptimi. Žinoma, tai yra religingumo forma, tačiau pagoniško, eretiško religingumo. Nebijokime žodžio „erezija“, nes gnosticizmas buvo erezija, pirmoji erezija Bažnyčioje.

Pereidamas prie liaudies pamaldumo, Popiežius pasiūlė pasigilinti į vis labai aktualų popiežiaus Pauliaus VI apaštališkąjį paraginimą „Evangelii nuntiandi“. Šiame dokumente Paulius VI sako, kad evangelizuoti reikia ir pačias pamaldumo formas, nes kiekvienai maldingumo formai gali grėsti nukrypimo nuo tikros evangelinės dvasios pavojus. Tačiau kartu reikia atsiminti, kad žmonių maldingumas, sužadintas krikšto malonės, yra toks galingas, kad Dievo tauta kaip visuma turi neklystamą „sensus fidei“, tikėjimo jausmą, iš kurio gimsta įvairios folklorinės, bet autentiškos pagarbos šventiesiems ar meilės Dievo Motinai formos. Liaudies pamaldumas yra ir turi būti Evangelijos įkultūrinimo rezultatas. Neįmanoma autentiško pamaldumo sukurti laboratorijoje, jis gimsta gyvenime.

Kaip evangelizuoti vis labiau nuo Bažnyčios tolstančią visuomenę? – klausė kitas kunigas. Pasak Šventojo Tėvo, visų pirma reikia daugiau kūrybingumo, išradingumo. Dievas įsakė Adomui valdyti žemę, būti kūrybingam. Taip pat ir Jėzus atsiuntė savo mokiniams Šventąją Dvasią, kad jie būtų išradingi. Ir iš tiesų, ankstyvoji Bažnyčia buvo labai kūrybinga ir santykiuose su judėjiška tradicija, ir su kitais. Kūrybingas buvo šv. Paulius. Petras, eidamas į Kornelijaus namus, iš pradžių abejojo, nes darė naują, neįprastą dalyką, bet kūrybingumas laimėjo ir jis drąsiai žengė pirmyn. Tokio Šventosios Dvasios gaivinamo kūrybingumo reikia ir šiandien. Iš kur jo gauti? Reikia melstis. Malda yra kūrybiškumo ir išradingumo sąlyga. Jei vyskupas ar kunigas nesimeldžia, vadinasi, jis užtrenkė duris kūrybiškumui. Žinoma, reikia ir drąsos, nes už kūrybiškumą ir išradingumą kartais tenka brangiai sumokėti. Čia Popiežius priminė palaimintąjį Antonio Rosmini, kuris ilgai buvo nesuprastas, jam buvo draudžiama mokyti ir rašyti.

Kito kunigo klausiamas kaip spręsti sunkumus, kurių kartais atsiranda santykiuose su vyskupu ir tarp kunigų, popiežius kalbėjo apie kiekvienai diecezinei bendruomenei būtiną susiklausymą, „dieceziškumo“ dvasią. Asmeninis ryšys su vyskupu būtinas, - sakė Pranciškus. „Manęs vyskupas nemėgsta, manęs vyskupas nesupranta...“ Kartais girdime tokius nusiskundimus. Vyskupas gali būti ir kieto charakterio žmogus, bet jis yra tavo vyskupas. Tu privalai su juo palaikyti ryšį. Taip pat ir tarp kunigų turi viešpatauti susiklausymas. Jei vienas mąsto vienaip, kitas kitaip, jei skiriasi nuomonės – diskutuokite. Galbūt bus sunku perkalbėti savo vyskupą, bet kalbėkitės. Juk kiek kartų sūnus susiginčija su tėvu, bet jei vis tiek vienas kitam išlieka sūnumi ir tėvu. Jei į vyskupo ir kunigų santykius įsibraus diplomatija, neliks vietos Dievo Dvasiai. Reikia turėti drąsos išsakyti savo nuomonę, bet reikia ir nuolankumo priimti vyskupo žodžius.

Popiežius ir šia proga įspėjo prieš paskalų ir apkalbų daromą žalą. Apkalbos yra didžiausias „dieceziškumo“ dvasios priešas. Jei turi ką nors prieš vyskupą, būk vyras, sakyk jam drąsiai į akis. Net jei dėl to susilauktum neigiamų pasekmių, nešk kryžių, būk vyras. Jei matai, kad tavo brolis kunigas ką nors netinkamai daro, pasakyk jam tiesiai į akis. Jei jis ir toliau blogai elgiasi, pasakyk apie tai vyskupui ar kuriam nors to kunigo bičiuliui, kad jis padėtų anam pasitaisyti. Tiktai neskleisk paskalų, nes apkalbos teršia, o velnias to tik laukia. Galiausiai popiežius Pranciškus pridūrė, kad džiaugsmas yra autentiško kunigiško dvasingumo rodiklis. Jei kunigas apkartęs, vadinasi, jo dvasingumui kažko trūksta. (Vatikano radijas)