Bažnyčios Prancūzijoje delegacija Irake: padėti krikščionims išlikti savo šalyje

Blogos žinios apie krikščionių situaciją Irake ir Sirijoje yra kasdienybė, ypač teritorijose, kurias kontroliuoja sunitų ekstremistų įsteigtas „kalifatas“, islamiška valstybė. Nors daugybė Irako žmonių jaučiasi bejėgiai, apleisti ir neginami, krikščionys, būdami mažuma, tai patiria dar stipriau. Nors iš pradžių kalifatas stengėsi sudaryti šiokią tokią saugumo regimybę, netrukus paaiškėjo, kad krikščionims alternatyvų nedaug: pabėgti, atsiversti į islamą arba mokėti ekstremistams didelį mokestį už saugumą (nuo jų pačių). Ketvirtoji alternatyva yra mirtis.

Liepos pabaigoje krikščionių pabėgėliai, prisiglaudę Kurdistano autonominiame regione, manifestavo prie Jungtinių Tautų Organizacijos atstovybės Erbilio mieste, regiono sostinėje. Kaip žinių agentūrai CNS pasakojo viena iš manifestacijos dalyvių Sahar Mansour, chemijos profesorė universitete Mosule, kuris dabar visiškai kontroliuojamas sunitų ekstremistų, karštis siekė apie 50 laipsnių, žmonės alpo. Tačiau kiti nešė užrašus chaldėjų, anglų, arabų ir prancūzų kalbomis. Juose dominavo kelios temos: prievartos pasmerkimas ir saugumo reikalavimas, taip pat klausimas, kodėl pasaulis tyli ir yra toks abejingas neteisingumo akivaizdoje? Manifestacijai vadovavo Erbilo chaldėjų katalikų arkivyskupas Bashar Warda ir Mosulo sirų ortodoksų arkivyskupas Nikodemas Daoud Matti Sharaf. Manifestacijoje ėjo nedidelis skaičius musulmonų, tarp kurių buvo imamų.

Negalėjau įsivaizduoti, kad vieną dieną teks gyventi taip, be jokios pagarbos žmogaus teisėms, geriant purviną ar sūrų vandenį, be elektros, be namų, karštyje, be uždarbio. Mes nieko nebeturime, tik rūbus, kuriuos dėvime. Aš susirūpinusi dėl ateities, jei ateitis dar egzistuoja. Šiomis dienomis visi mes galvojame, kad šiandien yra paskutinė gyvenimo diena, pasakojo Mansour, kurios šeima buvo priglobta vienoje mokykloje, kartu su kitomis pabėgėlių šeimomis. Kiekvienoje klasėje paguldyta apie 20 žmonių. Dėl blogų sanitarinių sąlygų pradeda plisti ligos. Pasak profesorės, daugumai jaunų krikščionių atrodo, kad Irake, tarp kalifato ir džihadistų, jiems nebėra ateities, jie nori emigruoti į Europą.

Šiame kontekste pirmadienį prasidėjo trijų dienų Bažnyčios Prancūzijoje delegacijos vizitas, siekiant Irako krikščionims leisti pajusti, kad jie nėra vieni, visiškai pamiršti, taip pat atvežant materialinės ir piniginės paramos, padrąsinant atsilaikyti prieš negandas ir išlikti savo tėvynėje. Prancūzų delegaciją sudaro Liono arkivyskupas kardinolas Philippe Barbarin, Evry vyskupas Michel Dubost, atsakingas už santykius su Prancūzijos musulmonais, ir kun. Pascal Gollnisch, rytų krikščionims padedančios organizacijos „Oeuvre d’Orient“ direktorius. Pirmadienį kardinolas Barbarin paskelbė apie Liono ir Mosulo arkivyskupijų susigiminiavimą.

„Oeuvre d’Orient“ direktorius Prancūzijos valstybiniam transliuotojui, pristatydamas vizitą, pasakojo, kad Irake kenčia visi, tačiau krikščionys ypač bejėgiai, nes nesiėmė, kaip kad kitos etninės ar religinės grupės, ginklų, neturi apsaugos būrių, neturi savo teritorijų, kur galėtų prisiglausti ir neturi savo gubernatoriaus, kuris juos atstovautų. Ypač šiuo metu jiems reikalinga visokeriopa pagalba. Kalbėdamas apie emigraciją, t. Gollnisch tvirtino, kad tai neturi būti pagrindinė perspektyva. Kaip, anot jo, skambėtų pasiūlymas prancūzams palikti Prancūziją, jei joje būtų problemų? Problemas greičiau reikia spręsti tokiu būdu, kad žmonės galėtų likti gyventi savo šalyje. Emigracija nėra tikras problemos sprendimas. Po vienų emigruos kiti, galiausiai liks tik tie, kurie sudaro daugumą. Tačiau ar dar neišmokome, kad užsidarymas nacionalinės daugumos mentalitete veda link konflikto. Tokia sistema atvedė prie karo Europoje. Ne vien Irako ir ne vien religinių mažumų klausimu reikia siekti, kad valstybės santvarka leistų egzistuoti mažumoms ir jų nariams suteiktų teises.

Kaip tik pirmąją prancūzų delegacijos vizito dieną Prancūzijos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai paskelbė pareiškimą, kad yra pasiryžę suteikti palengvintas politinio prieglobsčio sąlygas tiems Irako krikščionims, kurie jau yra tapę pabėgėliais. Antradienį graikų katalikų patriarchas Grigalius Lahham III iš Beiruto replikavo, kad labiau reikia kitos pagalvos: tokios, kuri padėtų krikščionims likti savo šalyje, gyvenant šalia savo brolių musulmonų. (Vatikano radijas)