Pauliaus VI, Susirinkimo popiežiaus mirties metinės
Rugpjūčio 6 dieną yra minimos popiežiaus Pauliaus VI mirties metinės. Popiežius mirė
1978 metais, ramiai, sukalbėjęs „Tėve mūsų“ maldą. Verta prisiminti, kad Paulius VI
buvo Vatikano II Susirinkimo popiežius. Jei jo pirmtakas, Jonas XXIII pradėjo šį gigantišką
darbą, tai Paulius VI jį užbaigė. Jis buvo išrinktas 1963 metų rugsėjo 21 dieną. Susirinkimas
tuo metu buvo nutrauktas ir niekas nežinojo kaip toliau pasisuks jo eiga. Tačiau jau
kitą dieną Paulius VI pareiškė, kad „didžioji mano pontifikato dalis bus skirta pratęsimui
ekumeninio Vatikano II Susirinkimo, į kurį nukreiptos visų geros valios žmonių akys.
Tai bus svarbiausias darbas, kuriam skirsiu visas man Viešpaties duotas jėgas“.
Šventojo
Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ direktorius, taip pat Bažnyčios istorikas,
profesorius Giovanni Maria Vian, įvadiniame straipsnyje primena kalbą, kurią Paulius
VI pasakė tų pačių metų rugsėjo 29 dieną, kai Susirinkimo darbai buvo atnaujinti.
Pagrindinės šios kalbos temos buvo išplėtotos jo pirmojoje, 1964 rugpjūčio 6 dienos
enciklikoje „Ecclesiam suam“, kuri, reikšmingai, yra dedikuota Bažnyčios dialogui
su pasauliu. Dialogas yra pavaizduotas tarsi trigubas ratas: pirmas, pats didžiausias,
apima visą žmoniją. Antras, kiek siauresnis, tikinčius nekrikščionis. O trečias –
krikščionis nekatalikus. Šį trigubą dialogą aptiksime ir Vatikano II Susirinkimo dokumentuose.
Paulius VI šį dialogą vykdė ir veiksmais, priimdamas daugybę svečių ir delegacijų
iš viso pasaulio. Prieš keletą mėnesių popiežius Pranciškus ir Konstantinopolio patriarchas
Baltramiejus vyko į Šventąją Žemę paminėti Pauliaus VI istorinio susitikimo su tuometiniu
patriarchu Atenagoru, įvykusiu 1964 metų pradžioje.
Paulius VI taip pat yra
svarbių enciklikų apie socialinę katalikybę „Populorum progressio“, apie pagarbą gyvybei
„Humanae Vitae“, apie politinį katalikų pliuralizmą „Octogesima adveniens“ autorius.
1965 metais baigus Vatikano II Susirinkimą jis taip pat nurodė pradėti liturginę reformą
ir rūpinosi Susirinkimo nuostatų priėmimu, supratimu ir įgyvendinimu. Dažnai tai buvo
dar didesnis darbas ir iššūkis, nei vadovavimas pačiam Susirinkimui.
Savo testamente
1965 metais, taigi, parašytame dar Susirinkimo metu, Paulius VI rašė: „(Kalbant) apie
tai, kas svarbiausia, prieš nueidamas nuo šio pasaulio scenos, eidamas pasitikti Dievo
teismo ir gailestingumo, turėčiau pasakyt daug dalykų. Pirma, apie Bažnyčios būklę:
teišgirsta ji keletą mano žodžių, kuriuos jai sakiau su susirūpinimu ir meile. Apie
Susirinkimą: tebūnie jis užbaigtas, o jo nurodymai ištikimai vykdomi. Apie ekumenizmą:
tegu būna tęsiamas suartėjimas su atsiskyrusiais broliais, su supratingumu, didele
kantrybe, didele meile, tačiau nepamirštant tikros katalikų doktrinos. Apie pasaulį:
tegu nebūna manoma, kad jam patiksi priimdamas jo mintis, papročius ir madas, vietoj
tebūnie tiriamas, mylimas ir patarnaujamas“. Šio testamento Paulius VI nepakeitė iki
savo mirties. (Vatikano radijas)