Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pareiškimas dėl „kalifato atkūrimo“.

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba – Šventojo Sosto institucija kuruojanti Katalikų Bažnyčios santykius su kitomis religijomis, paskelbė pareiškimą, smerkiantį apsišaukėlišką kalifato atkūrimą ir religinių ekstremistų kontroliuojamose teritorijose vykdomus nusikaltimus.

Pareiškime visų pirma sakoma, kad kalifatą 1923 m. spalio 29 d. oficialiai panaikino moderniosios Turkijos įkūrėjas Kemalis Atatiurkas ir kad dabartinį jo „atkūrimą“ smerkia dauguma islamo pasaulio religinių ir politinių institucijų. Nekreipdami į tai dėmesio, „Islamo valstybę“ kuriantys džihadistai vykdo neapsakomus nusikaltimus.

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, visi dalyvaujantys religijų dialoge, visi visų religijų tikintieji, kaip ir visi geros valios žmonės, turi nedviprasmiškai smerkti visas džihadistų vykdomas nežmoniškas praktikas: žmonių žudymą dėl tikybos, palaikų išniekinimą, reikalavimą, kad krikščionys ir jazidai atsiverstų į islamą, dešimčių tūkstančių žmonių išvarymą iš namų, moterų grobimą ir luošinimą, krikščioniškų, taip pat ir musulmoniškų kulto pastatų ir mauzoliejų griovimą, bažnyčių ir vienuolynų išniekinimą.

Niekuo ir ypač religiniais motyvais negalima teisinti tokio barbariškumo. Tai pats rimčiausias Dievo ir žmoniškumo įžeidimas, kaip jau ne kartą yra sakęs popiežius Pranciškus.

Pareiškime taip pat primenama, kad krikščionys ir musulmonai, nors ir neišvengdami sunkumų, ištisus amžius sugebėjo gyventi kartu, kurdami sambūvio kultūrą ir civilizaciją, kuria jie didžiuojasi. Tai buvo pagrindas krikščionių ir musulmonų dialogui, kuris vyko ir vis gilėjo pastaruoju metu.

Dabartinė dramatiška krikščionių, jazidų bei kitų nedidelių religinių ir etninių bendruomenių situacija Irake reikalauja, kad religiniai lyderiai, pirmiausia musulmonai, asmenys dalyvaujantys tarpreliginiame dialoge ir visi geros valios žmonės užimtų aiškią ir drąsią poziciją. Visi turi vieningai ir be jokių dviprasmybių pasmerkti šiuos nusikaltimus ir religijos naudojimą jiems pateisinti. Jei nepasmerks, kas gi tikės religijomis, jų išpažinėjais ir lyderiais? Argi dar bus galima tikėti tarpreliginiu dialogu, kantriai vykdytu pastaraisiais metais?

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba taip pat ragina religijų lyderius stengtis paveikti savo šalių vyriausybes, kad būtų sustabdyti nusikaltimai, nubausti nusikaltėliai, atkurtas teisingumas, kad visi išvarytieji galėtų sugrįžti į namus. Suvokdami etikos svarbą visuomenių gyvenime, religijų lyderiai turi taip pat aiškiai pabrėžti, kad teroristų ginklavimas ir finansavimas yra moraliai smerktinas. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba taip pat reiškia dėkingumą visiems kas jau kėlė balsą, smerkdami terorizmą ir ypač religijos naudojimą jam pateisinti.

Pareiškimas baigiamas popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Taikos Dievas tesužadina tikrą dialogo ir susitaikinimo troškimą. Neįmanoma smurto nugalėti smurtu. Smurtą galima nugalėti taika!“ (Vatikano radijas)