Popiežius Azijos vyskupams: Turėkime aiškią tapatybę, gerbkime kitus ir keliaukime
visi kartu
Sekmadienį nuvykęs į kitą Korėjos krikščionių kankinystės vietą, Haemi pilį, už šimto
kilometrų į pietvakarius nuo Seulo, Šventasis Tėvas susitiko su vyskupais iš visos
Azijos, atlydėjusiais savo šalių jaunimo grupes į Korėjoje vykusias kontinentines
jaunimo dienas, o vėliau aukojo Azijos jaunimo dienų uždarymo Mišias.
* * *
Haemio
šventovėje, kuri primena XIX a. kruvinų persekiojimų metu nužudytus krikščionis, sekmadienį
vyko popiežiaus susitikimas su vyskupais, atvykusiais iš visos Azijos. Kardinolas
Osvald Gracias, Mumbajaus arkivyskupas ir Azijos vyskupų konferencijos pirmininkas,
pasveikino popiežių, savo kalboje išryškindamas šio žemyno Bažnyčios aktualijas.
Jis
priminė pirmąjį Azijos žemyno gyventojų susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI, vykusį
1970 m. Filipinuose ir po jo priimtą sprendimą įsteigti kontinento vyskupų konferenciją.
Ši, nepažeisdama atskirų vyskupų konferencijų autonomijos, padeda Azijos Bažnyčiai
eiti į priekį, vykdyti savo misiją. Kardinolas apsvarstė ir Visuotinės Bažnyčios misionierystę
Azijos žemyne. Daugiau kaip 60% pasaulio gyventojų gyvena Azijoje, didžioji dalis
gyventojų – jauni, taigi daugeliu atžvilgių Azijos indėlis yra esminis pasaulio ir
Bažnyčios ateičiai.
Azijos Bažnyčios įvardija tris plėtros kryptis, iš kurių
kyla ir esminiai iššūkiai: dialogas su kultūromis, dialogas su vargšais ir dialogas
su religijomis. Kultūros tarsi praranda savo vidinį gyvybingumą; vargšams iškilusi
grėsmė likti augimo procesų užribyje, o kai kurios religinės grupės fundamentalizmą
mato kaip vienintelį išlikimo būdą. Šiame kontekste Azijos vyskupai išskiria penkis
pagrindinius iššūkius Azijos Bažnyčiai: sekuliarizacija ir materializmas vis labiau
ima vyrauti Azijos visuomenėje. Azijos gyventojai iš prigimties yra religingi, tačiau
pastebima, kad Dievas išstumiamas iš gyvenimo centro į pakraščius. Šeima, kadaise
buvusi tokia svarbi ir plačiai įsišaknijusi Azijos visuomenėje, dabar palaipsniui
griaunama. Plečiasi judėjimai, kovojantys prieš gyvybę, keldami jai grėsmę įvairiais
būdais: aštrėja etniniai konfliktai, nesutarimai tarp bendruomenių, vykdomas smurtinis
spaudimas prieš kitokių religinių įsitikinimų žmones, didėja grėsmė negimusių kūdikių
gyvybei, o taip pat ima rastis eutanazijos šalininkų.
Kita grėsmė – nors Azijos
žmonės ieško ir randa džiaugsmą bendruomenėje, tačiau ir šį bruožą pakerta stipraus
individualizmo apraiškos, trūksta dėmesio kitam, auga abejingumas kito asmens poreikiams,
prarandamas svetingumo jausmas, kuris tradiciškai buvo įaugęs į Azijos visuomenių
audinį. Be to, nyksta taikus sugyvenimas tarp religijų, kai kuriose šalyse krikščionys
vis labiau persekiojami. Tokia nuostata būdinga dominuojančios religijos sekėjams
ar ideologijai, kuri religinėms bendruomenėms nori primesti politinę valdžią.
Vėliau
kardinolas Gracias paminėjo kelis specifinius Azijos žemyno aspektus: azijiečiams
religija reiškia veikiau sekti asmens pavyzdžiu, nei laikytis doktrinos ar paklusti
taisyklių rinkiniui. Todėl Jėzaus asmuo ir jo žinia, gyvenimas, kančia, mirtis ir
prisikėlimas yra ypatingai patrauklus visiems. Marijos šventovės pritraukia visų religijų
tikinčiuosius iš pagarbos, kurią jai jaučia. Kitas aspektas - Azijos mentalitetui
artimesnė kontempliatyvi malda, nei diskursyvi meditacija. Tai turtas, kurį galime
kurti kartu su kitais ir dalintis. Be to, jaunas Azijos žemynas išgyvena komunikacinių
technologijų pakilimą – tai didi Dievo dovana, padedanti skleisti Gerąją Naujieną.
Baigdamas kalbą, kardinolas priminė, jog Azijos žemynas labai platus, tačiau beveik
visose jo šalyse krikščionys sudaro mažumą. Pasak kardinolo, Korėjoje pasauliečiai
įvykdė ypatingą vaidmenį evangelizuojant žmones, todėl tai tampa pavyzdžiu daugeliui
kitų Bažnyčių.
* * *
„Šiame žemyne, kuriame gyvena dauguma viso pasaulio
gyventojų ir kuriame matome didelę kultūrų įvairovę, Bažnyčia yra pašaukta būti lanksti
ir kūrybinga, liudyti Evangeliją būdama visiems atvira ir su visais kalbėdamasi. Tai
yra jums skirtas iššūkis“, - sakė Popiežius Azijos vyskupams.
Išeities taškas
ir pagrindas, būtinas tokiam dialogiškam santykiui su kitais, turi būti tvirta mūsų
pačių krikščioniška tapatybė. Jei norime suprantamai, laisvai, atvirai ir vaisingai
kalbėtis su kitais, pirmiausia mes patys turime aiškiai žinoti kas esme, kuo Dievas
mus apdovanojo ir ko Jis iš mūsų tikisi. Pasak Šventojo Tėvo šiandien tokiam laisvam
kalbėjimuisi su kitais ir tuo pačiu mūsų tikėjimo liudijimui, labiausiai trukdo reliatyvizmas.
Ne tik reliatyvizmas, suprantamas kaip filosofinė sistema, bet praktinis reliatyvizmas,
kartais net nejuntamai pakertantis bet kokios tapatybės pagrindus. Kita ne mažiau
rimta kliūtis yra paviršutiniškumas. Tai rimta mūsų pačių vykdomos sielovados veiksmingumui
gręsianti problema. Tai madų vaikymasis, nerimtas požiūris į savo pareigas, tai ir
kartais mums, ganytojams, pasitaikantis susižavėjimas pastoracinėmis programomis ir
teorijomis, o tuo pačiu nepakankamas dėmesys skiriamas žmonėms, kuriems reikia dialogo
ir patikimo dvasinio vadovavimo. Trečioji dažna kliūtis, pasak Popiežius, tai pagunda
duoti žmonėms supaprastintus atsakymus, naudoti nukaltas frazes. Negalima užmiršti,
kad tikėjimas visada turi būti liudijamas, kad mūsų krikščioniška tapatybė visada
turi remtis Dievo garbinimu ir meile žmonėms. Turime būti geranoriški kitų atžvilgiu.
Turime ne tik klausytis ką kiti, sako, bet dalytis su jais patirtimi, trokšimais ir
sunkumais. Visuose žmonės turime matyti seseris ir brolius, įsiklausyti į tai, ką
jų širdys nori mums pasakyti.
„Bet, broli popiežiau, mes juk tai darome, o
vis tiek arba nieks arba labai nedaug žmonių atsiverčia“. Tu ir toliau taip daryk.
Remkis savo tapatybe ir įsiklausyk į kitą. Koks buvo pirmasis įsakymas, duotas mūsų
tėvui Abraomui? Eik mano keliu ir būk be priekaišto! Taip ir mes, eikime pirmyn, su
savo tapatybe, su geranoriškumu kitų atžvilgiu. Jei gyvensime tokia atvirumo dvasia,
- sakė Pranciškus, - aš karštai viliuosi, kad ir jūsų kontinento šalys, su kuriomis
Šventasis Sostas dar neturi diplomatinių santykių, nedvejodamos sieks dialogo visų
labui. Aš galvoju ne tik apie politinį dialogą, bet apie brolišką dialogą... Tai neturi
būti suprantama kaip prozelitizmas. Kiti turi žinoti, kad krikščionys neateina kaip
užkariautojai, neateina atimti iš kitų tapatybės, bet ateina su aiškia savo tapatybe
ir nori keliauti kartu. Viešpats palies žmonių širdis, vieni gal paprašys krikšto,
kiti gal ir ne. Tačiau keliausime visi kartu. Čia ir glūdi dialogo branduolys, - kalbėjo
Popiežius Azijos vyskupams. (Vatikano radijas)