2014-08-17 10:56:42

Popiežius Azijos vyskupams: Turėkime aiškią tapatybę, gerbkime kitus ir keliaukime visi kartu


Sekmadienį nuvykęs į kitą Korėjos krikščionių kankinystės vietą, Haemi pilį, už šimto kilometrų į pietvakarius nuo Seulo, Šventasis Tėvas susitiko su vyskupais iš visos Azijos, atlydėjusiais savo šalių jaunimo grupes į Korėjoje vykusias kontinentines jaunimo dienas, o vėliau aukojo Azijos jaunimo dienų uždarymo Mišias.

* * *

Haemio šventovėje, kuri primena XIX a. kruvinų persekiojimų metu nužudytus krikščionis, sekmadienį vyko popiežiaus susitikimas su vyskupais, atvykusiais iš visos Azijos. Kardinolas Osvald Gracias, Mumbajaus arkivyskupas ir Azijos vyskupų konferencijos pirmininkas, pasveikino popiežių, savo kalboje išryškindamas šio žemyno Bažnyčios aktualijas.

Jis priminė pirmąjį Azijos žemyno gyventojų susitikimą su popiežiumi Pauliumi VI, vykusį 1970 m. Filipinuose ir po jo priimtą sprendimą įsteigti kontinento vyskupų konferenciją. Ši, nepažeisdama atskirų vyskupų konferencijų autonomijos, padeda Azijos Bažnyčiai eiti į priekį, vykdyti savo misiją. Kardinolas apsvarstė ir Visuotinės Bažnyčios misionierystę Azijos žemyne. Daugiau kaip 60% pasaulio gyventojų gyvena Azijoje, didžioji dalis gyventojų – jauni, taigi daugeliu atžvilgių Azijos indėlis yra esminis pasaulio ir Bažnyčios ateičiai.

Azijos Bažnyčios įvardija tris plėtros kryptis, iš kurių kyla ir esminiai iššūkiai: dialogas su kultūromis, dialogas su vargšais ir dialogas su religijomis. Kultūros tarsi praranda savo vidinį gyvybingumą; vargšams iškilusi grėsmė likti augimo procesų užribyje, o kai kurios religinės grupės fundamentalizmą mato kaip vienintelį išlikimo būdą. Šiame kontekste Azijos vyskupai išskiria penkis pagrindinius iššūkius Azijos Bažnyčiai: sekuliarizacija ir materializmas vis labiau ima vyrauti Azijos visuomenėje. Azijos gyventojai iš prigimties yra religingi, tačiau pastebima, kad Dievas išstumiamas iš gyvenimo centro į pakraščius. Šeima, kadaise buvusi tokia svarbi ir plačiai įsišaknijusi Azijos visuomenėje, dabar palaipsniui griaunama. Plečiasi judėjimai, kovojantys prieš gyvybę, keldami jai grėsmę įvairiais būdais: aštrėja etniniai konfliktai, nesutarimai tarp bendruomenių, vykdomas smurtinis spaudimas prieš kitokių religinių įsitikinimų žmones, didėja grėsmė negimusių kūdikių gyvybei, o taip pat ima rastis eutanazijos šalininkų.

Kita grėsmė – nors Azijos žmonės ieško ir randa džiaugsmą bendruomenėje, tačiau ir šį bruožą pakerta stipraus individualizmo apraiškos, trūksta dėmesio kitam, auga abejingumas kito asmens poreikiams, prarandamas svetingumo jausmas, kuris tradiciškai buvo įaugęs į Azijos visuomenių audinį. Be to, nyksta taikus sugyvenimas tarp religijų, kai kuriose šalyse krikščionys vis labiau persekiojami. Tokia nuostata būdinga dominuojančios religijos sekėjams ar ideologijai, kuri religinėms bendruomenėms nori primesti politinę valdžią.

Vėliau kardinolas Gracias paminėjo kelis specifinius Azijos žemyno aspektus: azijiečiams religija reiškia veikiau sekti asmens pavyzdžiu, nei laikytis doktrinos ar paklusti taisyklių rinkiniui. Todėl Jėzaus asmuo ir jo žinia, gyvenimas, kančia, mirtis ir prisikėlimas yra ypatingai patrauklus visiems. Marijos šventovės pritraukia visų religijų tikinčiuosius iš pagarbos, kurią jai jaučia. Kitas aspektas - Azijos mentalitetui artimesnė kontempliatyvi malda, nei diskursyvi meditacija. Tai turtas, kurį galime kurti kartu su kitais ir dalintis. Be to, jaunas Azijos žemynas išgyvena komunikacinių technologijų pakilimą – tai didi Dievo dovana, padedanti skleisti Gerąją Naujieną. Baigdamas kalbą, kardinolas priminė, jog Azijos žemynas labai platus, tačiau beveik visose jo šalyse krikščionys sudaro mažumą. Pasak kardinolo, Korėjoje pasauliečiai įvykdė ypatingą vaidmenį evangelizuojant žmones, todėl tai tampa pavyzdžiu daugeliui kitų Bažnyčių.

* * *

„Šiame žemyne, kuriame gyvena dauguma viso pasaulio gyventojų ir kuriame matome didelę kultūrų įvairovę, Bažnyčia yra pašaukta būti lanksti ir kūrybinga, liudyti Evangeliją būdama visiems atvira ir su visais kalbėdamasi. Tai yra jums skirtas iššūkis“, - sakė Popiežius Azijos vyskupams.

Išeities taškas ir pagrindas, būtinas tokiam dialogiškam santykiui su kitais, turi būti tvirta mūsų pačių krikščioniška tapatybė. Jei norime suprantamai, laisvai, atvirai ir vaisingai kalbėtis su kitais, pirmiausia mes patys turime aiškiai žinoti kas esme, kuo Dievas mus apdovanojo ir ko Jis iš mūsų tikisi. Pasak Šventojo Tėvo šiandien tokiam laisvam kalbėjimuisi su kitais ir tuo pačiu mūsų tikėjimo liudijimui, labiausiai trukdo reliatyvizmas. Ne tik reliatyvizmas, suprantamas kaip filosofinė sistema, bet praktinis reliatyvizmas, kartais net nejuntamai pakertantis bet kokios tapatybės pagrindus. Kita ne mažiau rimta kliūtis yra paviršutiniškumas. Tai rimta mūsų pačių vykdomos sielovados veiksmingumui gręsianti problema. Tai madų vaikymasis, nerimtas požiūris į savo pareigas, tai ir kartais mums, ganytojams, pasitaikantis susižavėjimas pastoracinėmis programomis ir teorijomis, o tuo pačiu nepakankamas dėmesys skiriamas žmonėms, kuriems reikia dialogo ir patikimo dvasinio vadovavimo. Trečioji dažna kliūtis, pasak Popiežius, tai pagunda duoti žmonėms supaprastintus atsakymus, naudoti nukaltas frazes. Negalima užmiršti, kad tikėjimas visada turi būti liudijamas, kad mūsų krikščioniška tapatybė visada turi remtis Dievo garbinimu ir meile žmonėms. Turime būti geranoriški kitų atžvilgiu. Turime ne tik klausytis ką kiti, sako, bet dalytis su jais patirtimi, trokšimais ir sunkumais. Visuose žmonės turime matyti seseris ir brolius, įsiklausyti į tai, ką jų širdys nori mums pasakyti.

„Bet, broli popiežiau, mes juk tai darome, o vis tiek arba nieks arba labai nedaug žmonių atsiverčia“. Tu ir toliau taip daryk. Remkis savo tapatybe ir įsiklausyk į kitą. Koks buvo pirmasis įsakymas, duotas mūsų tėvui Abraomui? Eik mano keliu ir būk be priekaišto! Taip ir mes, eikime pirmyn, su savo tapatybe, su geranoriškumu kitų atžvilgiu. Jei gyvensime tokia atvirumo dvasia, - sakė Pranciškus, - aš karštai viliuosi, kad ir jūsų kontinento šalys, su kuriomis Šventasis Sostas dar neturi diplomatinių santykių, nedvejodamos sieks dialogo visų labui. Aš galvoju ne tik apie politinį dialogą, bet apie brolišką dialogą... Tai neturi būti suprantama kaip prozelitizmas. Kiti turi žinoti, kad krikščionys neateina kaip užkariautojai, neateina atimti iš kitų tapatybės, bet ateina su aiškia savo tapatybe ir nori keliauti kartu. Viešpats palies žmonių širdis, vieni gal paprašys krikšto, kiti gal ir ne. Tačiau keliausime visi kartu. Čia ir glūdi dialogo branduolys, - kalbėjo Popiežius Azijos vyskupams. (Vatikano radijas)











All the contents on this site are copyrighted ©.