2014-08-27 14:26:40

Popiežiaus bendroji audiencija. Krikščionių nesantaika yra viena rimčiausių nuodėmių (+video)


Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje popiežiaus Pranciškaus audiencijoje dalyvavo apie 12 tūkst. maldininkų. Šventasis Tėvas jiems kalbėjo apie Bažnyčios vienybę ir šventumą. Tai buvo ketvirtoji dalis katechezių apie Bažnyčią ciklo, pradėto dar prieš vasarą, birželio mėnesį.

Kiekvieną kartą kai atnaujiname savo tikėjimo išpažinimą kalbėdami „Credo“, mes sakome, kad Bažnyčia yra „viena“ ir „šventa“, - pradėjo katechezę popiežius Pranciškus. Bažnyčia viena, nes ji kilusi iš Triasmenio Dievo vienybės ir tobulos bendrystės slėpinio. Bažnyčia yra šventa, nes ją įkūrė Jėzus Kristus, jos gyvybę palaiko Šventoji Dvasia, pripildydama ją meilės ir išganymo. Bažnyčia yra šventa, tačiau jos nariai esame mes, nusidėjėliai, kurie kiekvieną dieną jaučiame savo silpnumą ir skurdą. Tad mūsų išpažįstamas tikėjimas, mus skatina atsiversti, turėti drąsos kasdien gyventi šventai ir vieningai, o jei nesame vieningi ir šventi, tai tik dėl to, kad nesame ištikimi Jėzui. Tačiau Jėzus nepalieka mūsų vienų, jis nepalieka savo Bažnyčios. Jis keliauja kartu su mumis. Jis mus supranta. Supranta mūsų silpnumą, mūsų nuodėmes, mums atleidžia, jei mes sutinkame, kad jis mums atleistų. Jis visada yra su mumis, visada mums padeda būti mažiau nusidėjėliais, būti šventesniais ir vieningesniais.

Mus guodžia pirmiausia tai, - sakė Šventasis Tėvas, - kad Jėzus meldėsi už savo mokinių vienybę. Per paskutinę vakarienę Jėzus prašė Tėvą, kad jo mokiniai būtų viena. Tai įvyko prieš pat jo kančią. Turime vis iš naujo skaityti ir apmąstyti šią nepaprastą Jono Evangelijos vietą, septynioliktojo skyriaus ištrauką (plg. Jn 17,11.21-23). Kaip gera žinoti, kad Viešpats prieš pat mirtį ne savimi rūpinosi, bet apie mus galvojo. Savo pokalbyje su Tėvu jis prašė, kad mes būtume viena su juo ir tarp mūsų. Šiais žodžiais Jėzus tapo mūsų užtarėju pas Tėvą, kad ir mes galėtume įeiti į tobulą meilės bendrystę su Juo. Tuo pat metu Jėzus šiuos žodžius mums paliko kaip savo dvasinį testamentą, kad vienybė būtų krikščionių bendruomenėms būdingas bruožas ir įtikinamas atsakymas visiems kas klausia apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3,15).

„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,21). Bažnyčia nuo pat pradžių stengėsi siekti šio tikslo, kuris toks brangus Jėzaus širdžiai. Apaštalų Darbai primena, kad pirmieji krikščionys gyveno taip, tarsi turėtų „vieną širdį ir vieną sielą“ (Apd 4,32). Apaštalas Paulius ragino savo bendruomenes neužmiršti, kad jos yra „vienas kūnas“ (1 Kor 12,13). Gyvenimo patirtis vis dėlto liudija, - sakė Pranciškus, - kad yra labai daug nuodėmių prieš vienybę. Pagalvokime ne tik apie schizmas, bet ir apie nevienybę mūsų bendruomenėse, apie „parapines“ nuodėmes. Mūsų parapijas, pašauktas būti bendrystės ir dalijimosi vietomis, dažnai drasko pavydai ir antipatijos. Čia pat tyko ir apkalbos. Kiek daug tuščių kalbų mūsų parapijose! Anas geras ar blogas? Jei kas nors išrenkamas organizacijos vadovu, tuoj pat pasipila apkalbos apie jį. O jei įdarbinama nauja katechetė, tuoj pat visi apie ją kalba. Bet tai juk ne Bažnyčia! Šito neturi būti! Prašykime Viešpatį malonės taip nesielgti. Tai atsitinka tuomet kai veržiamės į pirmas vietas, kai į centrą pastatome save pačius, savo ambicijas, savo pažiūras, kai teisiame kitus, kai žiūrime į brolių trūkumus, o ne privalumus, kai daugiau dėmesio skiriame tam kas skaldo, o ne kas vienija.

Čia Popiežius papasakojo apie anksčiau, kai jis vadovavo kitai vyskupijai, sutiktą moterį, dirbusią parapijoje. Visi ją pažįstantys sakydavo, kad ta moteris niekada tuščiai nekalbėjo, neskleidė gandų, visus pasitikdavo su šypsena veide. Tokią moterį tuoj pat būtų galima paskelbti šventąja. Koks gražus pavyzdys! Jei pasižiūrime į Bažnyčios istoriją – kiek daug nesantaikos tarp krikščionių. Ir šiandien esame pasidalinę. Dėl teologinių skirtumų krikščionys praeityje kariavo. Atsiminkime Trisdešimtiems metų karą. Bet tai juk nekrikščioniška. Esame krikščionys ar ne? Ir šiandien esame pasidalinę. Turime melstis už visų krikščionių vienybę, siekti tos vienybė, kurios Jėzus nori ir kurios jis meldė.

Viso to akivaizdoje turime atlikti rimtą sąžinės patikrinimą. Krikščionių bendruomenėje susiskaldymas yra viena rimčiausių nuodėmių, - sakė Pranciškus. Susiskaldymas yra ne Dievo, bet velnio darbas. Tai jis skaldo, gadina santykius, sėja išankstinius nusistatymas. Nesantaika kiekvienoje krikščioniškoje bendruomenėje, mokykloje, parapijoje, draugijoje, visur, yra labai rimta nuodėmė, yra velnio darbas. Dievas nori, kad brandintume sugebėjimą priimti kitus, atleisti ir mylėti, kad būtume vis labiau panašūs į Jį, kuris yra bendrystė ir meilė. Čia ir glūdi Bažnyčios vienybė: atpažinti savyje Dievo paveikslą, suprasti, kad esame pripildyti ji gailestingumo ir malonės.

Brangieji, - baigė katechezę popiežius Pranciškus, - teskamba mumyse šie Jėzaus žodžiai: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9). Nuoširdžiai prašykime atkleidimo už visus tuos atvejus, kai buvome nevienybės ir nesusipratimų mūsų bendruomenėse priežastimi. Visada atsiminkime, kad bendrystę galima pasiekti tik nuolatiniu atsivertimu. O kas gi yra atsivertimas? Viešpatie, suteik man malonę tuščiai neplepėti, neskleisti apkalbų, nekritikuoti, visiems gero linkėti. Šią malonę mums duoda Viešpats. Tai yra širdies atsivertimas. Prašykime, kad mūsų kasdieniniuose santykiuose vis labiau atsispindėtų nuostabi ir džiugi Jėzaus ir Tėvo vienybė. (Vatikano radijas)











All the contents on this site are copyrighted ©.