Popiežiaus bendroji audiencija. Krikščionių nesantaika yra viena rimčiausių nuodėmių
(+video)
Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje popiežiaus Pranciškaus audiencijoje
dalyvavo apie 12 tūkst. maldininkų. Šventasis Tėvas jiems kalbėjo apie Bažnyčios vienybę
ir šventumą. Tai buvo ketvirtoji dalis katechezių apie Bažnyčią ciklo, pradėto dar
prieš vasarą, birželio mėnesį.
Kiekvieną kartą kai atnaujiname savo tikėjimo
išpažinimą kalbėdami „Credo“, mes sakome, kad Bažnyčia yra „viena“ ir „šventa“, -
pradėjo katechezę popiežius Pranciškus. Bažnyčia viena, nes ji kilusi iš Triasmenio
Dievo vienybės ir tobulos bendrystės slėpinio. Bažnyčia yra šventa, nes ją įkūrė
Jėzus Kristus, jos gyvybę palaiko Šventoji Dvasia, pripildydama ją meilės ir išganymo.
Bažnyčia yra šventa, tačiau jos nariai esame mes, nusidėjėliai, kurie kiekvieną dieną
jaučiame savo silpnumą ir skurdą. Tad mūsų išpažįstamas tikėjimas, mus skatina atsiversti,
turėti drąsos kasdien gyventi šventai ir vieningai, o jei nesame vieningi ir šventi,
tai tik dėl to, kad nesame ištikimi Jėzui. Tačiau Jėzus nepalieka mūsų vienų, jis
nepalieka savo Bažnyčios. Jis keliauja kartu su mumis. Jis mus supranta. Supranta
mūsų silpnumą, mūsų nuodėmes, mums atleidžia, jei mes sutinkame, kad jis mums atleistų.
Jis visada yra su mumis, visada mums padeda būti mažiau nusidėjėliais, būti šventesniais
ir vieningesniais.
Mus guodžia pirmiausia tai, - sakė Šventasis Tėvas, - kad
Jėzus meldėsi už savo mokinių vienybę. Per paskutinę vakarienę Jėzus prašė Tėvą, kad
jo mokiniai būtų viena. Tai įvyko prieš pat jo kančią. Turime vis iš naujo skaityti
ir apmąstyti šią nepaprastą Jono Evangelijos vietą, septynioliktojo skyriaus ištrauką
(plg. Jn 17,11.21-23). Kaip gera žinoti, kad Viešpats prieš pat mirtį ne savimi rūpinosi,
bet apie mus galvojo. Savo pokalbyje su Tėvu jis prašė, kad mes būtume viena su juo
ir tarp mūsų. Šiais žodžiais Jėzus tapo mūsų užtarėju pas Tėvą, kad ir mes galėtume
įeiti į tobulą meilės bendrystę su Juo. Tuo pat metu Jėzus šiuos žodžius mums paliko
kaip savo dvasinį testamentą, kad vienybė būtų krikščionių bendruomenėms būdingas
bruožas ir įtikinamas atsakymas visiems kas klausia apie mumyse gyvenančią viltį (plg.
1 Pt 3,15).
„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul
ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,21).
Bažnyčia nuo pat pradžių stengėsi siekti šio tikslo, kuris toks brangus Jėzaus širdžiai.
Apaštalų Darbai primena, kad pirmieji krikščionys gyveno taip, tarsi turėtų „vieną
širdį ir vieną sielą“ (Apd 4,32). Apaštalas Paulius ragino savo bendruomenes neužmiršti,
kad jos yra „vienas kūnas“ (1 Kor 12,13). Gyvenimo patirtis vis dėlto liudija, - sakė
Pranciškus, - kad yra labai daug nuodėmių prieš vienybę. Pagalvokime ne tik apie schizmas,
bet ir apie nevienybę mūsų bendruomenėse, apie „parapines“ nuodėmes. Mūsų parapijas,
pašauktas būti bendrystės ir dalijimosi vietomis, dažnai drasko pavydai ir antipatijos.
Čia pat tyko ir apkalbos. Kiek daug tuščių kalbų mūsų parapijose! Anas geras ar blogas?
Jei kas nors išrenkamas organizacijos vadovu, tuoj pat pasipila apkalbos apie jį.
O jei įdarbinama nauja katechetė, tuoj pat visi apie ją kalba. Bet tai juk ne Bažnyčia!
Šito neturi būti! Prašykime Viešpatį malonės taip nesielgti. Tai atsitinka tuomet
kai veržiamės į pirmas vietas, kai į centrą pastatome save pačius, savo ambicijas,
savo pažiūras, kai teisiame kitus, kai žiūrime į brolių trūkumus, o ne privalumus,
kai daugiau dėmesio skiriame tam kas skaldo, o ne kas vienija.
Čia Popiežius
papasakojo apie anksčiau, kai jis vadovavo kitai vyskupijai, sutiktą moterį, dirbusią
parapijoje. Visi ją pažįstantys sakydavo, kad ta moteris niekada tuščiai nekalbėjo,
neskleidė gandų, visus pasitikdavo su šypsena veide. Tokią moterį tuoj pat būtų galima
paskelbti šventąja. Koks gražus pavyzdys! Jei pasižiūrime į Bažnyčios istoriją – kiek
daug nesantaikos tarp krikščionių. Ir šiandien esame pasidalinę. Dėl teologinių skirtumų
krikščionys praeityje kariavo. Atsiminkime Trisdešimtiems metų karą. Bet tai juk nekrikščioniška.
Esame krikščionys ar ne? Ir šiandien esame pasidalinę. Turime melstis už visų krikščionių
vienybę, siekti tos vienybė, kurios Jėzus nori ir kurios jis meldė.
Viso to
akivaizdoje turime atlikti rimtą sąžinės patikrinimą. Krikščionių bendruomenėje susiskaldymas
yra viena rimčiausių nuodėmių, - sakė Pranciškus. Susiskaldymas yra ne Dievo, bet
velnio darbas. Tai jis skaldo, gadina santykius, sėja išankstinius nusistatymas. Nesantaika
kiekvienoje krikščioniškoje bendruomenėje, mokykloje, parapijoje, draugijoje, visur,
yra labai rimta nuodėmė, yra velnio darbas. Dievas nori, kad brandintume sugebėjimą
priimti kitus, atleisti ir mylėti, kad būtume vis labiau panašūs į Jį, kuris yra bendrystė
ir meilė. Čia ir glūdi Bažnyčios vienybė: atpažinti savyje Dievo paveikslą, suprasti,
kad esame pripildyti ji gailestingumo ir malonės.
Brangieji, - baigė katechezę
popiežius Pranciškus, - teskamba mumyse šie Jėzaus žodžiai: „Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9). Nuoširdžiai prašykime atkleidimo už visus
tuos atvejus, kai buvome nevienybės ir nesusipratimų mūsų bendruomenėse priežastimi.
Visada atsiminkime, kad bendrystę galima pasiekti tik nuolatiniu atsivertimu. O kas
gi yra atsivertimas? Viešpatie, suteik man malonę tuščiai neplepėti, neskleisti apkalbų,
nekritikuoti, visiems gero linkėti. Šią malonę mums duoda Viešpats. Tai yra širdies
atsivertimas. Prašykime, kad mūsų kasdieniniuose santykiuose vis labiau atsispindėtų
nuostabi ir džiugi Jėzaus ir Tėvo vienybė. (Vatikano radijas)