Šventojo Kryžiaus išaukštinimas (XXIV eilinis sekmadienis)
Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas,
kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet
kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3, 13–17)
MEILĖS ŽENKLAS
Šiemet
Kryžiaus Išaukštinimo šventė sutampa su sekmadieniu ir pagal Bažnyčios liturgines
nuostatas minimas ne sekmadienis, o ši šventė, kuri, tiesą sakant, ne visiems yra
suprantama. Mes nesuvokiame, kaip galima aukštinti kryžių, į kurį paprastai žvelgiame,
kaip į kančios ir aukos ženklą. Gali net susidaryti įspūdis, kad mes visomis jėgomis
stengiamės pateisinti tikėjimo priešų nuomonę, kad krikščionybė apskritai pasižymi
tik skausmu ir kančia, kad tai yra liūdnas ir slegiantis tikėjimas.
Iš tiesų
mes pasauliui negalime pasakyti kitokio žodžio, kaip tik papasakoti visiems apie kryžių.
Dievas atėjo į pasaulį, pasinėrė į visą žmogaus likimo tragiškumą, kad tiktai žmogus
nepražūtų, ir visa tai atliko pasinaudodamas tuo vargingu ir silpnybės kupinu ženklu
– kryžiumi.
Jei kalbėtume apie Dievą ir žmogų, gali atrodyti, kad tai dvi labai
tolimos ir viena į kitą beveik nepanašios būtys, tačiau Evangelija parodo mums vietą,
kur tos dvi būtys susitinka. Toji vieta – tai kryžius, ant kurio kenčia Žmogumi tapęs
Dievo Sūnus. Apaštalas Paulius sako, kad Kristus nusižemino iki kryžiaus mirties.
Jam atliepia apaštalas Jonas, sakydamas, kad Kristus buvo pakeltas virš žemės, kad
visus patrauktų prie savęs.
Neveltui sakome, kad kryžius yra Dievo susitikimo
su pasauliu vieta. Jau nuo seniausių laikų buvo naudojamas terminas „dangus priartėjo
prie žemės“. Tai iš tiesų įvyko kryžiaus aukoje, nes Jėzaus asmenyje dangus nusileido
pas mus, o žemė pakilo link dangaus. Kryžių būtų galima pavadinti visų pasimetusių
širdžių kryžkele.
Dievas, nusileidęs iš dangaus, nuo kryžiaus pakyla gyvenimui,
taip liudydamas mūsų ateitį, parodydamas savo meilę žmogui. Todėl mes, krikščionys,
ir rodome nepaprastą pagarbą kryžiui, nes jame įžvelgiame Dievo meilės mums ženklą,
gauname žinią, kad nesame vieniši, kovodami su gyvenimo audromis.
„Dievas taip
pamilo pasaulį,“- sako Jėzus Nikodemui… Mylimas pasaulis, mylima žemė, mylimas žmogus…
ir kiekvienam mūsų gera žinoti, kad mes esame Dievo mylimi žmonės.
Todėl ir
po dviejų tūkstančių metų mes gerbiame kryžių, stebimės Dievo meile mums, ir vis iš
naujo pamilstame Kristų. Kryžiuje telpa viskas: rimtumas ir begalybė, dovana ir meilė,
o svarbiausia yra tai, kad žinome, jog čia mums buvo duota didžiausia dovana, čia
Kristus už mus paaukojo savo gyvybę.
Todėl šiandien ir švenčiame Kryžiaus Išaukštinimą,
nes jei neaukštinsime Dievo meilės, kuo tada begalėtume didžiuotis? (Mons. Adolfas
Grušas)