2014-09-13 14:20:47

Šventojo Kryžiaus išaukštinimas (XXIV eilinis sekmadienis)


Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3, 13–17)

MEILĖS ŽENKLAS

Šiemet Kryžiaus Išaukštinimo šventė sutampa su sekmadieniu ir pagal Bažnyčios liturgines nuostatas minimas ne sekmadienis, o ši šventė, kuri, tiesą sakant, ne visiems yra suprantama. Mes nesuvokiame, kaip galima aukštinti kryžių, į kurį paprastai žvelgiame, kaip į kančios ir aukos ženklą. Gali net susidaryti įspūdis, kad mes visomis jėgomis stengiamės pateisinti tikėjimo priešų nuomonę, kad krikščionybė apskritai pasižymi tik skausmu ir kančia, kad tai yra liūdnas ir slegiantis tikėjimas.

Iš tiesų mes pasauliui negalime pasakyti kitokio žodžio, kaip tik papasakoti visiems apie kryžių. Dievas atėjo į pasaulį, pasinėrė į visą žmogaus likimo tragiškumą, kad tiktai žmogus nepražūtų, ir visa tai atliko pasinaudodamas tuo vargingu ir silpnybės kupinu ženklu – kryžiumi.

Jei kalbėtume apie Dievą ir žmogų, gali atrodyti, kad tai dvi labai tolimos ir viena į kitą beveik nepanašios būtys, tačiau Evangelija parodo mums vietą, kur tos dvi būtys susitinka. Toji vieta – tai kryžius, ant kurio kenčia Žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Apaštalas Paulius sako, kad Kristus nusižemino iki kryžiaus mirties. Jam atliepia apaštalas Jonas, sakydamas, kad Kristus buvo pakeltas virš žemės, kad visus patrauktų prie savęs.

Neveltui sakome, kad kryžius yra Dievo susitikimo su pasauliu vieta. Jau nuo seniausių laikų buvo naudojamas terminas „dangus priartėjo prie žemės“. Tai iš tiesų įvyko kryžiaus aukoje, nes Jėzaus asmenyje dangus nusileido pas mus, o žemė pakilo link dangaus. Kryžių būtų galima pavadinti visų pasimetusių širdžių kryžkele.

Dievas, nusileidęs iš dangaus, nuo kryžiaus pakyla gyvenimui, taip liudydamas mūsų ateitį, parodydamas savo meilę žmogui. Todėl mes, krikščionys, ir rodome nepaprastą pagarbą kryžiui, nes jame įžvelgiame Dievo meilės mums ženklą, gauname žinią, kad nesame vieniši, kovodami su gyvenimo audromis.

„Dievas taip pamilo pasaulį,“- sako Jėzus Nikodemui… Mylimas pasaulis, mylima žemė, mylimas žmogus… ir kiekvienam mūsų gera žinoti, kad mes esame Dievo mylimi žmonės.

Todėl ir po dviejų tūkstančių metų mes gerbiame kryžių, stebimės Dievo meile mums, ir vis iš naujo pamilstame Kristų. Kryžiuje telpa viskas: rimtumas ir begalybė, dovana ir meilė, o svarbiausia yra tai, kad žinome, jog čia mums buvo duota didžiausia dovana, čia Kristus už mus paaukojo savo gyvybę.

Todėl šiandien ir švenčiame Kryžiaus Išaukštinimą, nes jei neaukštinsime Dievo meilės, kuo tada begalėtume didžiuotis? (Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.