Šiluvos atlaidai: Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Šiluvoje meldžiantis
už politikus, švietimo, kultūros ir mokslo darbuotojus, žiniasklaidininkus, verslininkus
ir žemdirbius
Atsakomybė už Lietuvą
Šiandien Šiluvoje meldžiamės už Lietuvai labai svarbius
žmones, ypač už aktyviai dalyvaujančius šalies politiniame gyvenime, nes šių žmonių
sprendimai ir veikla daug ką lemia Lietuvos gyvenime. Šventajame Rašte taip pat sutinkame
šių žmonių. Vieni iš jų pozityviai tarnavo savo tautai, kiti nepaisė nei Dievo, nei
sąžinės. Mozė, paklusdamas Dievo balsui, vedė tautą į laisvę ir kreipė tautiečius
nuo stabų prie tikėjimo į vieną Dievą. Karalius Saliamonas pasižymėjo išmintimi ir
pastatė Dievui gražią šventovę, kurioje buvo saugojamos Dekalogo akmeninės plokštės.
Evangelijoje pasakojama, kaip Šventoji Šeima bėgo nuo karaliaus Erodo, norėjusio nužudyti
jų kūdikį. Jis nepaisė Dekalogo ir pasižymėjo dideliu žiaurumu. Romos vietininkas
Poncijus Pilotas buvo pagonis, nuteisė Jėzų. Jis matė Jėzaus nekaltumą, bet, būdamas
bailys, neatsilaikė minios spaudimui ir pasmerkė visiškai nekaltą Galilėjos Mokytoją
gėdingai mirčiai ant kryžiaus. Politiniame gyvenime dalyvaujantys žmonės patiria daug
gundymų valdžia, pinigais bei garbe ir daugelis pralaimi, tuo atnešdami daug blogio
bei sumaišties savo tautiečiams.
Tačiau politika nėra nešvarus dalykas, kaip
kartais pasakoma; ji yra valdymo ir žmonėms tarnavimo menas. Geri politikai turi remtis
ne tik Konstitucija ir šalies įstatymais, bet ir prigimtiniu įstatymu, sąžine ir Dekalogu,
kurio svarbiausias įsakymas – mylėti Dievą ir žmogų. Mylėti žmogų – tai rūpintis,
kad jam būtų gera. Mylėti Dievą – tai klausyti sąžinės balso ir pačią sąžinę formuoti
pagal Dekalogą. Tačiau neretai į politinį gyvenimą patenka tik savo interesų siekiantys
žmonės. Šių žmonių tamsus šešėlis krenta ant pačių doriausių politikų, kuriuos, iš
tikrųjų, reikia gerbti ir mylėti.
Politikų uždavinys – rūpintis savo valstybės
gerove, ginti žmonių laisvę, teises ir sudaryti sąlygas klestėti medžiaginei bei dvasinei
gerovei. Politikai pašaukti rūpintis visų žmonių gerove, ypač tų, kurie yra silpniausi
ir pažeidžiamiausi. Rūpintis žmonių gerove visiškai nereiškia visus aprūpinti gerais
darbais, gerais atlyginimais ir geromis pensijomis. Valstybė nėra vaikų darželis,
o politikas nėra darželio vedėja ar auklėtoja, kuri pasirūpina viskuo, kas vaikui
yra reikalinga. Jeigu politikai panašiai elgtųsi, jie labai blogai pasitarnautų visuomenei.
Panašiai nutiko su neatsakingai teikiamomis pašalpomis, kurios daugelį tik paskatino
nedirbti ir gyventi kitų sąskaita. Žmonės patys turi rūpintis įsigyti profesiją, turi
mylėti darbą ir gyventi iš savo rankų ir proto darbo. Politikai turi tik sudaryti,
kiek įmanoma, geresnes sąlygas mokymuisi, profesiniam pasiruošimui, darbui ir verslui.
Lietuvoje daug pažeriama kaltinimų politikams, tačiau juos kaltinant nereikia
užmiršti ir savo kaltės, nes dažnai neatsakingai dalyvaujama valstybės gyvenime. Kai
žmonės tik neigiamai vertina Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse dirbančius politikus,
jie tuo pačiu neigiamą pažymį rašo ir sau. Kiek kartų mes, vyskupai, primindavome,
kad rinkimuose nevalia vadovautis tokiais kriterijais, kaip antai: geras sportininkas,
geras artistas, gražus vyras, simpatiška moteris. Reikia žvelgti, ką siekiantis užimti
atsakingą politinį postą jau yra nuveikęs Lietuvos žmonių labui. Ar gražios yra tik
jo kalbos, ar jo padaryti darbai taip pat yra gražūs.
Šiandien Lietuvos žmones
neramina ne tik grėsmė iš nedraugiškų kaimynų pusės. Gal dar daugiau neramina klausimas:
ar mūsų politikai apgins gyvybę ir šeimą? Mums, kaip mažai valstybei, tai gyvybinis
klausimas. Ar galime būti ramūs, kai politikai pasiduoda alkoholio verslo lobistams
ir stumia Lietuvą į moralinę degradaciją? Ar galime būti ramūs, kai bandoma įteisinti
medikamentinį abortą, negimusios gyvybės žudymą ir net eutanaziją? Ar galime nesijaudinti,
kai šeimos statusą norima suteikti be atsakomybės, be įsipareigojimo gyvenantiems,
net ir tos pačios lyties asmenims? Šiandien nereikia didelio akylumo pastebėti aliarmuojančią
padėtį, nuvertinant atsakingą vyro ir moters kuriamą šeimą. Tačiau reikia pasidžiaugti,
kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau sąmoningų politikų, kurie gina gyvybę ir šeimą,
kuriems Lietuvos ateitis tikrai rūpi.
Šiandien meldžiamės už kultūros žmones,
kuriančius ir palaikančius ne medžiaginę, bet dvasinę gerovę. Žmogaus gyvenime labai
svarbią vietą užima kultūrinė dimensija: teatras, renginiai, šventės, spektakliai,
koncertai, pramogos. Visa tai gali nešti labai pozityvų užtaisą, gali skatinti labiau
mylėti tautos tradicijas, istoriją, kultūrinį paveldą ir branginti laisvę. Tačiau
kai kas gali būti svetimkūniu, propaguojančiu svetimą kalbą, ydingus papročius ar
amoralią elgseną. Kuo gali būti praturtintas žmogaus dvasinis pasaulis, jei jo žiūrimas
spektaklis perpildytas vulgarybėmis bei keiksmais, jei televizijos programos lėkščiausio
turinio?
Šiandien meldžiamės už švietimo ir mokslo žmones. Jie yra labai brangūs.
Mažai tautai yra labai svarbu turėti kuo daugiau išsilavinusių, mąstančių, dorų ir
savo tėvynę mylinčių žmonių. Švietimiečių uždavinys – ne tik perteikti žinias, išmokyti
naudotis technologijomis, bet išugdyti atsakingus savo šalies piliečius. Gaila, kad
pirmaisiais Nepriklausomybės metais per daug buvo mąstyta kaip išsiugdyti ne Lietuvą
mylinčius, bet globalaus pasaulio sraigtelius, mąstančius tik apie didelius pinigus
ir karjerą kur nors Europos Parlamente. Perdėm pavojinga situacija, kai baigęs aukštąjį
mokslą jaunas žmogus nemąsto, kaip pasitarnauti savo krašto žmonėms, bet skuba ten,
kur šviečia tik pinigai.
Šiandien meldžiamės už krikščioniškos ir pasaulietinės
žiniasklaidos darbuotojus. „Marijos radijas“, „Mažoji studija“, „Šventadienio mintys“,
„Artuma“, „Bernardinai.lt“, ir kitos katalikiškos komunikavimo priemonės bando perteikti
krikščionišką mintį ir pasiekti visus Lietuvos kampelius. Turbūt pats sėkmingiausias
projektas yra Marijos radijas, šiemet minintis savo gyvavimo pirmąjį dešimtmetį. Ne
mažiau sėkmingai daugelį šeimų aplanko katalikiškas žurnalas „Artuma“, šiemet minintis
gyvavimo 25 metų sukaktį. Bernardinų internetinis portalas yra atgaiva ir šviesulys
nešvankybėmis, kriminalais ir šou pasaulio žvaigždžių amoraliais nuotykiais perpildytoje
internetinėje erdvėje.
Lietuvai daug pasitarnauja ir pasaulietinėje žiniasklaidoje
dirbantys atsakingi žurnalistai. Tačiau kai kam reikia prisiimti atsakomybę, kad didžiausios
žiniasklaidos priemonės yra perpildytos sekso, smurto, neapykantos ir nevilties. Labiausiai
apgailėtinas reiškinys – tai ieškojimas vien negatyvių dalykų. Visi, tiesiogiai ar
netiesiogiai, prisidėjusieji prie depresyvios nuotaikos sietuvoje sukūrimo, turėtų
mąstyti, kaip padėti Lietuvos žmonėms atgauti viltį. Džiugina, kad ir pasaulietinės
žiniasklaidos horizonte vis dažniau švysteli sąžiningi ir pozityvą pastebintys žurnalistai.
Panašiai, kaip Dievas skyrė Marijai misiją būti pasaulio Gelbėtojo motina, jis
kiekvienam žmogui – politikui, žurnalistui, kultūros ir švietimo žmogui, taip pat
skiria misija būti gėrio kūrėjais ir tiesos skleidėjais. Šiluvoje meldžiamės, kad
šie žmonės, panašiai kaip Marija, į Dievo kvietimą kurti gražesnį pasaulį atsakytų
tik „taip“.