Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: „Esame atsakingi už taikos ir ramybės kūrimą“

Šeštadienį popiežius Pranciškus pagerbė Pirmojo pasaulinio karo ir visų bet kada pasaulyje vykusių karių aukas aukodamas Mišias paminklinėse karių kapinėse, esančiose Redipulja miestelyje, Italijos šiaurės rytų provincijoje. Su Šventuoju Tėvu Mišias koncelebravo kelios dešimtys kardinolų ir vyskupų, kurių dauguma – popiežiaus į iškilmę pakviesti Europos šalių kariuomenių ordinarai.

Prie mūsų radijo mikrofono – iškilmėse dalyvavęs Lietuvos Kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kurio paprašėme plačiau papasakoti apie šio minėjimo reikšmę.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Pirminė renginio idėja – Italijos kariuomenės ordinaras pakvietė Šventąjį Tėvą paminėti šią dieną, Pirmojo pasaulinio karo metines. Popiežius nutarė šia proga paminėti visų karų žuvusiuosius, ypač akcentuojant Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Popiežius prašė sukviesti Europos šalių kariuomenės ordinarus, taip pat atvyko ir vyskupai bei kardinolai iš tų kraštų, kurie dalyvavo kare.

Popiežiaus pamokslas buvo itin taiklus ne tik Pirmojo pasaulinio karo, bet visų karų kontekste; jis palietė ir šiandienos aktualijas. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad niekas karo akivaizdoje negali likti abejingas, kad karas iš tikrųjų yra beprotybė, kad per jį prarandame brolišką ryšį vieni su kitais: tokias mintis turime prisiminti šiandien, vykstant karams ne tik Ukrainoje, kuri yra arčiau Europai, bet ir kitose „karštose“ pasaulio vietose – Irake, Sirijoje, Afrikos šalyse. Popiežius pabrėžė, kad mintis „O kas man iš to?“, indiferentiškumas labai plinta mūsų visuomenėje. Kol tai nepaliečia mūsų gyvenimo, mūsų gerbūvio, mes pamirštame, kad esame atsakingi už taikos ir ramybės kūrimą, kuris prasideda kiekvieno žmogaus širdyje. Todėl buvo sukviesti kariuomenės atstovai, kurie iš arti mato karo beprotybę, jie dirba ir meldžiasi, kad būtų išvengta didelio skausmo ir netekties, kuriuos kiekvienas karas atneša.

Ar dalyvavo Lietuvos Vyriausybės atstovų – nes lyg buvo italų, vengrų valdžios atstovų?

Buvo sukviesti tų kraštų valdžios atstovai, kurių šalių žuvusieji palaidoti Redipuljos kapinėse.
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metu neturėjo savo valstybingumo, dar nebuvo ir Lietuvos kariuomenės, nors dalyvavo daug lietuvių, daug mūsų kraštiečių ir žuvo ar nukentėjo to karo metu.

Popiežius Benediktas XV (1914-1922), kuris buvo išrinktas vos prasidėjus karui, yra pasakęs, kad karas tai beprasmės žudynės, karas atnešė tragediją. Tačiau Lietuva šio karo metu tarsi subrendo Nepriklausomybei, įgijo savo kaip valstybės tapatybę. Tad šis šimtmečio minėjimas Lietuvai svarbus ir platesniame kontekste – pavyzdžiui, Nepriklausomybės atkūrimo prasme? Kaip bus minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis Lietuvoje?

Šiais metais Lietuvoje minima nemažai sukakčių, kiekvienos atskirai turbūt nepaminėsime, tačiau ypač akcentuojami sąryšiai su karais – jau atšventėme Baltijos kelio 25-metį, kuris siejasi su mūsų Nepriklausomybės keliu. Šią savaitę, už poros dienų, minėsime Vilniaus krašto okupaciją, rusų karių įsiveržimą, kai prasidėjo okupacija, nuo kurios ilgus metus kentėjome. Prisiminsime ją ir Vėlinių dieną, ir Aušros Vartų atlaiduose bei kituose šiais metais dar vyksiančiuose didesniuose renginiuose.

Vyks įvairūs minėjimai Šv. Ignoto bažnyčioje su kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos atstovais ir vadovais; į renginius, skirtus Lietuvos kariuomenei, sukviečiame karininkus iš visų Lietuvos dalinių.

Lietuvoje šiuo metu stiprinamos ir NATO pajėgos. Kokia šių svečių karių sielovada? Ar tai Lietuvos karo kapelionų atsakomybė?

Lietuvos kariuomenės kapelionai palaiko ryšį su NATO kraštų kariais. Ką tik keturi kariai dalyvavo Šiluvos atlaiduose, kariuomenei skirtoje dienoje. Tačiau jie turi ir savo kapelionus, kurie kartais juos aplanko. Mes irgi talkiname.

Yra karių, kurie priklauso kitoms denominacijoms ar išpažįsta kitą tikėjimą, tad mūsų kapelionai apsiima atlikti tarpininko vaidmenį, kad padėtų kariams susisiekti su Lietuvos dvasininkais iš kitų denominacijų.

Popiežius Pranciškus iškilmės Redipuljoje metu įteikė taiką simbolizuojančius žibintus ir aliejų visiems su juo Mišias koncelebravusiems vyskupams. Kokia šio žibinto reikšmė, ką jis reiškia Lietuvai? Kokia jo tolimesnė kelionė?

Žibintas simbolizuoja Šv. Pranciškaus šviesą. Pats žibintas pagamintas Asyžiuje, siekiant prisiminti visus žuvusius, kviečiant melstis už taiką. Popiežiaus padovanotą aliejų parūpino italų kovos su organizuotu nusikalstamumu asociacija „Libera“. Aliejus pagamintas iš alyvuogių, užaugusių iš mafijos konfiskuotuose ūkiuose.

Kaip sako pranciškonai, sukūrę šiuos žibintus, kad šv. Pranciškaus šviesa simboliška primena: mes turime būti pasaulio šviesos nešėjais.

Šventasis Tėvas prašė, kad mes visi, atvykę į minėjimo iškilmę ir meldęsi kartu, parsivežtume maldas į savo kraštus. Vilniaus Šv. Ignoto, kariuomenės ordinariato, bažnyčioje vyks pamaldos, kai mes taip pat melsimės už visų karų žuvusiuosius.

Per Vėlines Vilniaus Antakalnio kapinėse bus aukojamos Šv. Mišios, į kurias tą žibintą atsinešime prisimindami ir visus žuvusiuosius karuose. Šiose kapinėse palaidoti iš įvairių kraštų kilę kariai, žuvę per skirtingus karus. O vėliau, per Gailestingumo Motinos atlaidus, tą pačią šviesą atnešime prie Gailestingumo Motinos paveikslo. Tad bus progų, ir tai simbolizuos bendrą maldą su Šventuoju Tėvu už taiką visame pasaulyje.

Dar viena šio rudens aktualija – ne tik minimi Šeimos metai, tačiau artėja šeimai skirtas Vyskupų Sinodas. Kokius lūkesčius su šiuo Sinodu sieja Lietuvos katalikai? Kokie renginiai vainikuos Šeimos metų pabaigą Lietuvoje?

Galima pasidžiaugti, kad Sinode turėsime ne tik tiesioginį Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovą – dalyvaus Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, bet taip pat kaip ekspertas Europos mastu pakviestas atvykti Vilniaus Arkivyskupijos Šeimos centro direktorius Algirdas Petronis, kuris dalyvaus kaip Europos Šeimų asociacijos vicepirmininkas. Taigi Sinode dalyvaus du lietuviai.

Lūkesčiai – tokie patys, kaip ir viso pasaulio tikinčiųjų – kad šeimų sielovada būtų kuo stipresnė, kad padrąsintume šeimas dabartinėje visuomenėj, kuri ne visada yra labai palanki tvirtoms šeimoms, kad sudarytume kuo daugiau galimybių, suteiktume pagalbos tiems žmonėms, kurie išgyvena sunkias šeimynines situacijas. Jų yra labai įvairių – tai ir susiję su priklausomybėmis, skyrybomis, dėl kurių sunkumų jaučia ne tik tėvai, bet ir vaikai. Manau, kad Šventasis Tėvas rudenį ir ateinančiais metais vyksiančiomis Sinodo asamblėjomis nori sustiprinti pastoraciją.

Nors Šeimos metai eina į pabaigą Lietuvoje, dar nusimato įvairių renginių. Šeimą minime ir ypatingą dėmesį jai skiriame visuose didžiuosiuose atlaiduose – kaip ką tik buvo Šiluvoje, po kelių mėnesių – ir Aušros Vartuose. Kai kurios vyskupijos Šeimos metus užbaigs didesniais šventiniais renginiais: pavyzdžiui, Šiauliai tradiciškai rengia Šeimų šventę sausio mėn. pradžioje; Vilniuje taip pat vyks didžiulis šeimų festivalis. Sausio 10 dieną „Litexpo“ parodų rūmuose bus visą dieną truksiantis renginys. Ši šventė suteiks progą ir rečiau ateinantiems į Bažnyčią (pavyzdžiui, tik per Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas) susipažinti su mūsų karitatyvine, švietimo veikla, vienuolynais, seminarijomis, studentų sielovada. Vyks įvairios konferencijos, Šv. Mišios; renginys baigsis koncertu. Tikimės sulaukti apie 10 000 žmonių.

Kartu tai bus proga švęsti ir prisiminti, jog parapija ir vyskupija yra viena didelė šeima. Ši šeimyniška šventė užbaigs Šeimos metus, paskatindama sustiprinti mūsų parapijų gyvenimus. (Vatikano radijas)