Prisimenant Bažnyčios Albanijoje kankinius

Popiežiui Pranciškui paskelbus apie savo ketinimą nuvykti į Albaniją, kuris bus įgyvendintas jau šį sekmadienį, ne vienas apžvalgininkas taikliai pakomentavo, kad tai kelionė į tam tikrą Europos periferiją ir kad popiežius lieka ištikimas savo paties šūkiui – eiti į periferijas, geografines ar egzistencines.

Pažvelgus į žemėlapį pamatysime, kad Albanija nėra prastesnėje padėtyje, palyginus su tokiomis to paties regiono valstybėmis, pavyzdžiui, kaimynine Graikija. Jos pliažai nenusileidžia populiariosios Kroatijos pakrantėms. Taip pat ne kiekviena šalis gali pasigirti pustrečio tūkstančio metų senumo miesto sienomis, kaip kad Apolonija, ar romėnišku amfiteatru, kuriame tilpdavo iki 20 000 žmonių, kaip kad Durres amfiteatras. Ir vis dėlto europiečiams Albanija yra daug mažiau žinoma ir pažįstama nei aplinkinės šalys, jei nekalbėsime apie kriminalines kronikas.

Viena iš to priežasčių yra šalį valdęs ir iki pat 1990 metų šalį kumštyje laikęs komunistinis režimas, kuris didžiavosi, kad savąja pažanga pranoko ir Sovietų Sąjungą. Šiandien galima atrasti nemažai informacijos apie šią „pažangą“ – aklą stalinistinę ideologiją, žiaurius diktatūros metodus, visuomenės kontrolę, šalies tapatybės ir kultūros naikinimą. Kaip kartais sako patys albanai, komunistinis režimas per 50 metų padarė tai, ko nepadarė per 500 Osmanų imperijos valdžia, nors ir ši nuritino ne vieną galvą.

Kaip gerai žino ir krikščionių bendruomenės Lietuvoje ir kitur, komunistinė ideologija ir politinis režimas „tradiciškai“ netoleruoja religijų, nors pastaraisiais keliolika metų tokiose vienpartinėse šalyse kaip Kuba ar Vietnamas ir buvo teorinių bei praktinių pastangų deklaruoti, kad komunizmas ir religijos gali susikalbėti. Sovietų Sąjungoje religijos buvo kontroliuojamos, aktyvesni tikintieji persekiojami, tačiau konstitucijoje vis buvo tik deklaruojama „kulto laisvė“. Tuo tarpu 1976 metais Albanijos režimas pasigyrė, kad tapo pirmąja iš tiesų ateistine valstybe, net į konstituciją įrašęs, kad valstybė nepripažįsta jokios religijos. Proporcingai šioms pagyroms augo ir tikinčiųjų, ypač krikščionių, persekiojimas.

Tad neatsitiktinai Albanijos katalikų, kurie sudaro šeštadalį trijų milijonų populiacijoje, ganytojų interviu, duotuose prieš popiežiaus Pranciškaus kelionę, visada atrasime akcentą apie patirtą tikėjimo persekiojimą, kuris nėra vien atminties dalykas, bet kurio pasekmės įvairiomis formomis jaučiamos ir šiandien, kuris yra albanų krikščionių, ne vien katalikų, tapatybės dalis.

Ypač žiaurūs persekiojimai, apie kuriuos išliko nemažai slogių aprašymų, vyko tik karui pasibaigus ir diktatoriškam režimui paėmus valdžią. Palyginus su savaitėmis ir mėnesiais trukusiais kankinimais, marinant badu ir troškuliu, laužant kaulus, krečiant elektra ausis ar intymias kūno vietas, plėšiant nagus, pjaustant raumenis, nardinant į ledinį vandenį ir kitais žiauriais būdais naikinant ne tik kūną, bet ir sielą, paprastas sušaudymas atrodo „lengva“, beveik siektina mirtis. Dešimtys kunigų, taip pat vienuoliai, pranciškonai ir jėzuitai, tai patyrė, tiksliau, pasirinko patirti, nes režimas ne vienam pasiūlė kompromisą – mesk kunigystę, išsižadėk Kristaus ir išsaugosi gyvybę. Tačiau jie sąmoningai ir drąsiai atsisakė. Už tai jų laukė sufabrikuotas teismas ar visai jokio, ir galiausiai mirtis.

Šeštojo, septintojo ir aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečiais sadistinio žiaurumo mažiau, tačiau religinis persekiojimas dar sistemingesnis, lydimas masyvios žeminančios ir šmeižikiškos propagandos žiniasklaidoje. Uždaromos visos bažnyčios ir mečetės, kurios dar kažkaip sugebėjo, neretai nuošaliose vietovėse, dirbti. Paskutinioji katalikų bažnyčia buvo uždaryta 1967 metais. Dar aktyvūs kunigai metų metams siunčiami už grotų todėl, kad pakrikštijo vaiką ar surengė katechezę, už kratos metu rastą knygą. Ne vienas iš jų buvo sušaudytas. Netrūko elementarios niekšiškos klastos – kaip kad 1960 metais, kai vienas aukštas komunistų pareigūnas pasikvietė vyskupą ir paragino teikti sutvirtinimo sakramentą bažnyčioje, nesislepiant, žadėdamas, kad esą nebus jokio persekiojimo. Tačiau atėjus Sekminėms, kai sakramentas turėjo būti teikiamas, suorganizuotos grupės gaudė šventiškiau apsirengusius vaikus ir jų tėvus. Visa tai baigėsi tik 1990 metais, kai, jau regint komunistinės ateistinės diktatūros galą, buvo pirmą kartą viešai paaukotos Mišios. Režimas galutinai žlugo 1991-aisiais.

Šiuo metu vyksta beatifikacijos byla 38 herojiškiems tikėjimo kankiniams albanams ir misionieriams, priduriant kad jie tik aisbergo viršūnė, tūkstančių kitų likimų pavyzdžiai. (Vatikano radijas)