2014-09-20 14:04:13

Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis


Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20,1-16)

DIEVO TEISINGUMAS

Iš pirmo žvilgsnio šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdimame palyginime vynuogyno šeimininko sprendimas gali atrodyti mažų mažiausiai keistas, besikertantis su visuotinai priimtais teisingumo principais. Vadovaujantis ekonomikos dėsniais, sveiku protu ir teisingumu, už didesnį darbą privaloma mokėti daugiau ir tikrai negalima pritarti tinginystei ir sukčiavimui.

Vis tiktai vynuogyno šeimininkas vienodai sumokėjo tiek tiems, kurie uoliai kaitroje dirbo ištisą dieną, tiek tiems, kurie vos suspėjo prisiliesti prie darbo įrankių. Žinoma, negalime priekaištauti tiems, paskutiniesiems, kad buvo pasamdyti tik darbo dienos pabaigoje, nors žmogiškas įtarumas lyg ir verstų paklausti, kur jie buvo anksti rytą ir pirmoje dienos pusėje. Mums visiškai suprantami tų, išvargusių ir nusidirbusių darbininkų priekaištai bei pasipiktinimas. Jiems nebuvo laiko tinginiauti. Praktiškai jie atliko visą darbą, ir todėl šeimininko „gerumas“, kuomet nebuvo atsižvelgta į darbo indėlį, turėjo sukelti didelį skausmą širdyje. Kiekvienas iš mūsų tokiu atveju jaustųsi apgautas ir išnaudotas…

Taip palyginime papasakotą istoriją galima būtų vertinti grynai žmogišku požiūriu. Dievo požiūris yra kitoks, ir visiškai nereiškia, kad jis yra neteisingas. Nors, žinoma, daug dalykų pasaulyje galima būtų pavadinti neteisingais… Neteisinga gali būti meilė, neteisingas gailestingumas, neteisingas dosnumas, gerumas…

Šio palyginimo esmė yra ne visuomeninio teisingumo pagrindų išdėstymas ar ekonomikos paskaita. Jame netgi nekalbama apie evangelinės moralės normas, kurios liepia būti dosniais vargšų ir likimo nuskriaustųjų atžvilgiu. Pasakojimas apie vynuogyno darbininkus – tai žinia apie išganymą.

Mėgindami suprasti palyginimą, turime neužmiršti, kad jis buvo sakomas žydams, ko gero, ypač fariziejams, nors, aišku, jį girdėjo ir apaštalai. Visi jie manė, kad dėl išpažįstamos religijos, priklausomybės išrinktajai tautai, įstatymo, maldos ir kitų pamaldumo praktikų laikymosi jiems jau savaime yra užtikrintas išganymas. Pastebėkime: šiame mąstyme slypi ir anksčiausiai pakviestųjų darbininkų mąstysena: už gerą darbą geras atlyginimas. Jėzaus klausytojai tikėjosi paties geriausio atlyginimo, nes, jų nuomone, buvo labai daug padarę dėl dangaus karalystės. Kaip tik dėl to jiems nebuvo reikalingas Dievas – Gelbėtojas, gailestingas Tėvas. Jiems būtų pakakę tik Dievo – Teisėjo, kuris teisingai atlygintų už kiekvieno žmogaus pasninkus, maldas ir aukas. Kas be ko, niekas šioje srityje nebūtų galėjęs konkuruoti su fariziejais…

Kaip tik kovodamas prieš tokį sektantišką požiūrį, Jėzus ir pasakė šiandien girdimą palyginimą. Išganymas yra Dievo dovana, o ne atlyginimas. Nėra tokios kainos, kurią žmogus pajėgtų užmokėti už amžinąjį gyvenimą. Neįmanoma pasitikėti ir savo nuopelnais, nes jų vis tiek nepakaks. Vienintelis įmanomas dalykas – tai pasitikėjimas Dievo gailestingumu, nes tik Jis mums veltui dovanos tai, ko patys niekuomet nepajėgsime įsigyti. Tuo grindžiama išganymo ekonomija, kurią ne kartą patvirtina Šventasis Raštas. Šalia šio sekmadienio palyginimo pakaktų prisiminti kitus Jėzaus palyginimus, kaip antai: apie palaidūno sūnaus Tėvą, apie pražuvusią avį, apie fariziejų ir muitininką šventykloje… Visur matysime begalinį Dievo gerumą, atlyginantį tam, kuris, atrodytų, jau viską yra pražudęs…

Betarpiškai šį savo mokymą Jėzus įgyvendino tada, kai ant kryžiaus atleido besigailinčiam galvažudžiui. Mums tik derėtų prisiminti, kad tai nereiškia leidimo daryti nuodėmes ir leisti laiką tuščiai, tikintis, kad būsime tarp pašauktųjų paskutinės valandos darbininkų, suspėsime apgailėti nuodėmes ir atsiversti. Vienintelė žinia, kurią turime įsidėmėti – tai Dievo gailestingumas, kurį Jis yra pasirengęs parodyti kiekvienam, pasitikinčiam Juo ir su Juo einančiam gyvenimo keliu.

(Mons. Adolfas Grušas)







All the contents on this site are copyrighted ©.