Bendroji trečiadienio audiencija apie kelionę į Albaniją – kankiniai nėra pralaimėjusieji,
bet taiką išauginanti sėkla. Malda už ebolos aukas (+ video)
Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus, kreipdamasis į tūkstančius
šv. Petro aikštėje buvusius maldininkus ir Romos miesto svečius, kalbėjo apie savo
kelionę sekmadienį į Albaniją, pirmiausia padėkodamas už ją Dievui, Bažnyčiai Albanijoje,
valdžiai ir visiems žmonėms, kurie svetingai jį priėmė ir pasistengė, kad kelionė
praeitų sklandžiai.
Šis apsilankymas, - kalbėjo Pranciškus, - gimė iš troškimo
aplankyti šalį, kurioje, po ilgos ateistinio ir nežmogiško režimo priespaudos, įvairūs
religiniai komponentai patiria taikų sugyvenimą. Man atrodė svarbu ją padrąsinti šiame
kelyje, kad juo atkakliai eitų ir pasinaudotų jo rezultatais dėl bendrojo gėrio. Todėl
kelionės centre buvo tarpreliginis susitikimas, kuriame galėjau konstatuoti, su gyvu
pasitenkinimu, kad taiki ir vaisių duodanti asmenų ir bendruomenių, priklausančių
skirtingoms religijoms, santarvė yra ne vien siektina, bet ir konkrečiai įmanoma bei
praktikuojama. Kalbama apie autentišką ir vaisingą dialogą, kuris nepasimeta reliatyvizme
ir atsižvelgia į kiekvieno tapatybę. Tai, kas yra būdinga įvairioms religinėms išraiškoms
yra gyvenimo kelias, pasiryžimas daryti gerą artimui neneigiant, nemenkinant atitinkamų
tapatybių.
Kitas svarbus jo kelionės matmuo, pažymėjo Pranciškus, buvo daugybės
tikėjimo kankinių atminimas, ypač susitikime su kunigais, vienuoliais, seminaristais
ir pasauliečių judėjimais. Dėka kai kurių senolių, kurie savo kūnu patyrė baisius
persekiojimus, suspindėjo praeities herojiškų liudytojų tikėjimas – jie sekė Kristumi
iki galo. Būtent iš gilios vienybės su Jėzumi, iš meilės šie kankiniai – kaip ir kiekvienas
kankinys – gavo jėgų stoti prieš skausmingas situacijas, galiausiai atvedusias iki
kankinystės. Šiandien, kaip ir vakar, Bažnyčios jėga nėra jos organizaciniuose sugebėjimuose
ar struktūrose. Jos būtinos, bet Bažnyčios jėga nėra jose. Mūsų jėga yra Kristaus
meilė. Tai jėga, kuri mus palaiko sunkiais momentais ir žadina apaštalavimą dabar:
visiems pasiūlant gerumą ir atleidimą, liudijant Dievo gailestingumą.
Šventasis
Tėvas pridūrė, kad ne vien katalikai buvo žudomi, įkalinami, kankinami dėlto, kad
tikėjo į Dievą, bet ir musulmonai. Buvo uždaryta, sunaikinta, sandėliais ir kitais
objektais paversta tūkstančiai bažnyčių ir mečečių.
Šių dramatiškų įvykių
atmintis yra esminė tautos ateičiai. Atminimas kankinių, kurie ištvėrė tikėjime yra
Albanijos likimo garantas – jų kraujas nebuvo išlietas veltui, tačiau yra sėkla, kuri
sudaigins taikos ir broliško darbo vaisius. Šiandien Albanija yra pavyzdys ne vien
atgimstančios Bažnyčios, bet ir taikaus religijų sugyvenimo. Todėl kankiniai nėra
pralaimėjusieji, bet laimėtojai. Jų herojiškame liudijime suspindi savo tautą guodžiančio,
naujus kelius ir vilties horizontus atveriančio Dievo visagalybė.
Šią vilties
žinią, pastatytą ant tikėjimo į Kristų ir ant praeities atminimo, patikėjau albanams,
kuriuos mačiau susitikimuose, Tiranos gatvėse. Dar kartą dėkoju Viešpačiui, kad šioje
kelionėje leido sutikti drąsią ir stiprią tautą, kuri nesileido palaužiama skausmo,
- pakartojo Pranciškus.
*
Po kelionės į Albaniją apibūdinimo Pranciškus
sveikino įvairias piligrimų grupes, buvusias šv. Petro aikštėje. Jo pasveikinimai
buvo skaitomi prancūzų, anglų, italų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų ir lenkų
kalbomis.
Popiežius taip pat pakvietė nelikti abejingiems tiems, kuriuos palietė
ebolos epidemija. Mano mintys, - kalbėjo popiežius, - keliauja į tas Afrikos šalis,
kurios kenčia nuo ebolos epidemijos. Esu arti tų žmonių, kuriems smogė ši baisi liga.
Kviečiu melstis už juos, taip pat už tuos, kurie taip tragiškai prarado gyvybę. Linkiu,
kad nepritrūktų būtinos tarptautinės bendruomenės pagalbos šių mūsų brolių ir seserų
kančioje.
Tai pasakęs, Šventasis Tėvas, pakvietęs visus prisidėti, sukalbėjo
„Ave Maria“ maldą už ebolos ligonius. (Vatikano radijas)