2014-09-24 18:23:14

Bendroji trečiadienio audiencija apie kelionę į Albaniją – kankiniai nėra pralaimėjusieji, bet taiką išauginanti sėkla. Malda už ebolos aukas (+ video)


Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus, kreipdamasis į tūkstančius šv. Petro aikštėje buvusius maldininkus ir Romos miesto svečius, kalbėjo apie savo kelionę sekmadienį į Albaniją, pirmiausia padėkodamas už ją Dievui, Bažnyčiai Albanijoje, valdžiai ir visiems žmonėms, kurie svetingai jį priėmė ir pasistengė, kad kelionė praeitų sklandžiai.

Šis apsilankymas, - kalbėjo Pranciškus, - gimė iš troškimo aplankyti šalį, kurioje, po ilgos ateistinio ir nežmogiško režimo priespaudos, įvairūs religiniai komponentai patiria taikų sugyvenimą. Man atrodė svarbu ją padrąsinti šiame kelyje, kad juo atkakliai eitų ir pasinaudotų jo rezultatais dėl bendrojo gėrio. Todėl kelionės centre buvo tarpreliginis susitikimas, kuriame galėjau konstatuoti, su gyvu pasitenkinimu, kad taiki ir vaisių duodanti asmenų ir bendruomenių, priklausančių skirtingoms religijoms, santarvė yra ne vien siektina, bet ir konkrečiai įmanoma bei praktikuojama. Kalbama apie autentišką ir vaisingą dialogą, kuris nepasimeta reliatyvizme ir atsižvelgia į kiekvieno tapatybę. Tai, kas yra būdinga įvairioms religinėms išraiškoms yra gyvenimo kelias, pasiryžimas daryti gerą artimui neneigiant, nemenkinant atitinkamų tapatybių.

Kitas svarbus jo kelionės matmuo, pažymėjo Pranciškus, buvo daugybės tikėjimo kankinių atminimas, ypač susitikime su kunigais, vienuoliais, seminaristais ir pasauliečių judėjimais. Dėka kai kurių senolių, kurie savo kūnu patyrė baisius persekiojimus, suspindėjo praeities herojiškų liudytojų tikėjimas – jie sekė Kristumi iki galo. Būtent iš gilios vienybės su Jėzumi, iš meilės šie kankiniai – kaip ir kiekvienas kankinys – gavo jėgų stoti prieš skausmingas situacijas, galiausiai atvedusias iki kankinystės. Šiandien, kaip ir vakar, Bažnyčios jėga nėra jos organizaciniuose sugebėjimuose ar struktūrose. Jos būtinos, bet Bažnyčios jėga nėra jose. Mūsų jėga yra Kristaus meilė. Tai jėga, kuri mus palaiko sunkiais momentais ir žadina apaštalavimą dabar: visiems pasiūlant gerumą ir atleidimą, liudijant Dievo gailestingumą.

Šventasis Tėvas pridūrė, kad ne vien katalikai buvo žudomi, įkalinami, kankinami dėlto, kad tikėjo į Dievą, bet ir musulmonai. Buvo uždaryta, sunaikinta, sandėliais ir kitais objektais paversta tūkstančiai bažnyčių ir mečečių.

Šių dramatiškų įvykių atmintis yra esminė tautos ateičiai. Atminimas kankinių, kurie ištvėrė tikėjime yra Albanijos likimo garantas – jų kraujas nebuvo išlietas veltui, tačiau yra sėkla, kuri sudaigins taikos ir broliško darbo vaisius. Šiandien Albanija yra pavyzdys ne vien atgimstančios Bažnyčios, bet ir taikaus religijų sugyvenimo. Todėl kankiniai nėra pralaimėjusieji, bet laimėtojai. Jų herojiškame liudijime suspindi savo tautą guodžiančio, naujus kelius ir vilties horizontus atveriančio Dievo visagalybė.

Šią vilties žinią, pastatytą ant tikėjimo į Kristų ir ant praeities atminimo, patikėjau albanams, kuriuos mačiau susitikimuose, Tiranos gatvėse. Dar kartą dėkoju Viešpačiui, kad šioje kelionėje leido sutikti drąsią ir stiprią tautą, kuri nesileido palaužiama skausmo, - pakartojo Pranciškus.

*

Po kelionės į Albaniją apibūdinimo Pranciškus sveikino įvairias piligrimų grupes, buvusias šv. Petro aikštėje. Jo pasveikinimai buvo skaitomi prancūzų, anglų, italų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų ir lenkų kalbomis.

Popiežius taip pat pakvietė nelikti abejingiems tiems, kuriuos palietė ebolos epidemija. Mano mintys, - kalbėjo popiežius, - keliauja į tas Afrikos šalis, kurios kenčia nuo ebolos epidemijos. Esu arti tų žmonių, kuriems smogė ši baisi liga. Kviečiu melstis už juos, taip pat už tuos, kurie taip tragiškai prarado gyvybę. Linkiu, kad nepritrūktų būtinos tarptautinės bendruomenės pagalbos šių mūsų brolių ir seserų kančioje.

Tai pasakęs, Šventasis Tėvas, pakvietęs visus prisidėti, sukalbėjo „Ave Maria“ maldą už ebolos ligonius. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.