Antroji santuoka, Komunija ir ortodoksų Bažnyčių praktikos

Spalio pradžioje prasidės neeilinis Vyskupų sinodas apie šeimą. Jo darbiniame dokumente, kuris paskelbtas jau senokai, atrasime dešimtis temų, kurios aprėpia visą šeimos gyvenimo realybę Bažnyčioje ir visuomenėje. Kai kurios jau dabar susilaukė plataus aptarimo – ypač klausimas apie galimybę antrą kartą susituokus priimti Komuniją, nors pirmoji santuoka bažnytiškai nebuvo pripažinta negaliojanti. Kaip gerai žinoma, šis klausimas nėra lengvas. Bažnyčia moko apie santuokos neišardomumą, nes tai jos Steigėjo ir Viešpaties mokymas. Kita vertus, tiek pačios katalikų Bažnyčios, tiek kitų Bažnyčių istorinėje patirtyje yra pavyzdžių, kai buvo ar yra leidžiama tuoktis antrą kartą, priimti Komuniją. Šis klausimas labai jautrus ir patiems antrą kartą susituokusiems, kurių mūsų visuomenėse yra labai daug. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai tik po antros santuokos asmenys iš tiesų pradeda ieškoti Dievo ir nori tapti aktyviais bažnytinės šeimos nariais, tačiau atsiduria egzistenciškai konfliktiškoje situacijoje dėlto, kad jau buvo kartą sudarę bažnytinę santuoką. Užduotis nelengva – atrasti sintezę tarp Kristaus mokymo, Bažnyčios tradicijos, Dievo gailestingumo suklydusiam žmogui, kuri netaptų savivaliavimu ar nesveiku nuolaidžiavimu.

Šiame kontekste neseniai anglų ir italų kalbomis publikuota knyga „Liekant Kristaus tiesoje. Santuoka ir Komunija katalikų Bažnyčioje“. Tai straipsnių rinkinys tarp kurių autorių yra penki kardinolai, žinomi teologai, kaip kad Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas Gerhard Muller, kiti ekspertai. Knygoje ypatingai pabrėžiamas santuokos neišardomumas katalikų Bažnyčioje, sekant Kristaus mokymu.

Tarp autorių yra ir arkivyskupas Cyril Vasil, Rytų Bažnyčių kongregacijos sekretorius, kanonų teisės ekspertas. Savajame tekste jis analizuoja ortodoksų Bažnyčių istorinę ir teisinę patirtį. Tai svarbi tema, mat jose leidžiama išsiskirti ir susituokti antrą kartą. Diskusijose katalikų tarpe ne kartą buvo pasvarstyta, kad iš šios patirties, iš ortodoksų teologinių principų galėtų pasimokyti katalikų Bažnyčia.

Vis dėlto arkivyskupas Vasil parodo, kad ortodoksų Bažnyčių praktikos negali būti paprastai ir lengvai perkeltos į katalikišką doktriną. Pavyzdžiui, darant istorinę analizę, matome, kad skyrybos Konstantinopolio ortodoksų Patriarchate iš tiesų įsitvirtino tik I tūkstantmečio pabaigoje ir kad tai nėra „iš vidaus“, bet labiau išoriniu spaudimu – dėl romėnų teisės ar imperatorių poreikių – atsiradusi praktika, amžių bėgyje perimta ir kitų ortodoksiškų Bažnyčių. Dėl istorinių aplinkybių neišsivystė pakankamas skyrimas tarp bažnytinės teisės ir civilinės teisės, kurios, kaip žinoma, turi skirtingus atspirties taškus.

Arkivyskupas Vasil taip pat aprašo paskirų ortodoksų Bažnyčių praktikas: visos jos instinktyviai suvokia santuokos neišardomumo principą, kaip moters ir vyro santykių idealą. Skyrybos nėra taisyklė, bet yra išimtis, dažnai lydima ilgų atgailos praktikų. Požiūris nevienodas ir tarp pačių ortodoksų Bažnyčių, paskirų autorių ir ganytojų: jei vieni, galima sakyti, reaguoja gana pasyviai ir tiesiog priima socialinę tikrovę, tai kiti siaurina skyrybų motyvus, labiau pabrėždami Kristaus mokymo įpareigojantį matmenį. Pažvelgus iš arčiau, nėra visuotinės ir aiškios ortodoksiškos santuokos neišardomumo doktrinos, kuri Naujojo Testamento kriterijus perkeltų į teisinį lygį. Yra daug dalykų, kurių Bažnyčios gali viena iš kitos išmokti, tačiau tuo pat metu negali periminėti praktikų automatiškai, be kritiško apmąstymo. (Vatikano radijas)