Misionierės liudijimas iš Afrikos: matėme kančią ir mirtį, tačiau einame pirmyn

„Mano dienos tapo iš tiesų neįprastos ir vakarais esu sugniuždyta. Jau antra diena, kai nusprendžiau užsidaryti namuose ir pameluoti, kad blogai jaučiuosi, o primygtinai ieškantiems atsakau, kad numiriau (jie šypsosi!). Situacija Berberati iš tiesų labai sunki ir dar labiau piktina, kad valdžia, bendradarbiaujanti su Seleka žudikais, garsiai ir plačiai skelbia, kad Berberati nėra tokių problemų, kaip kad Bangui, kituose miestuose ir kaimuose. Aš ir mūsų nevyriausybinės organizacijos „Kizito“ tėvai, darome viską, kad parašytume, kad paskelbtume faktus, - 2013 sausio 27 dieną rašė sesuo Elvyra Tutolo, misionierė iš Italijos, dirbusi antrame pagal dydį Centrinės Afrikos respublikos mieste Berberati. Tuo metu šalyje siautėjo bevaldystė. Silpną ir korumpuotą vyriausybę kovo 23 dieną nuvertė Seleka organizacijos žmonės. Bet jie neatnešė pagerėjimo, priešingai, netrukus pasidalijo į savivaliaujančias kriminalines grupuotes.

Tęsia sesuo Elvyra, jog „greitai supratome, kad jie nėra „sukilėliai“, bet samdiniai žudikai, visi arabai musulmonai, daugiausia iš Čado ir Sudano. Tuoj pat parodė savo veidą. Tuoj pat pasirodė ir jų priešiškumas krikščionims (katalikams ir protestantams). Kaimuose žudė vien krikščionis ir pasigailėdavo vien musulmonų. Apiplėšinėdavo vien bažnyčias, katalikų misijas, neliesdavo mečečių ir arabų musulmonų prekeivių“.

Seleka pasiekus Berberati miestą, dingo visi atsakingieji. „Tik mes, seserys, ir Kizito organizacija likome rūpintis sužeistaisiais ir mirusiais. Pakeitėme greitąją pagalbą, medicinos punktą, Raudonąjį Kryžių.. (Seleka) pagavo tiek daug jaunuolių, kankino, nužudė. Išprievartavo tiek moterų. Priverstinės vedybos, biurų, policijos, namų, kelių išlikusių įmonių plėšimai... (...) Pačiame Berberati nelietė bažnyčių ar specialiai krikščionių, bet padarė daug daug blogio žmonėms “, pasakoja sesuo Tutolo, savo akimis mačiusi šūvius į žmones ir savo rankomis rinkusi žuvusių kūnus. Kelis kartus buvo situacijų, kai nežinojo ar pati liks gyva. Be šio tiesioginio smurto prieš žmones, buvo visiškai sustabdytas ekonominis gyvenimas, socialinės paslaugos, maisto tiekimas, iš visiškai skurstančių šeimų reikalaujama atiduoti tai, ką dar turėjo. Visiškai išplėštas buvo ir seserų administruoto karitatyvinio centro turtas. Netrukus prasidėjo reakcija – jaunuoliai, vyrai, dažniausiai animistai ir krikščionys, organizavosi į anti-seleka būrius ir prasidėjo naujos barbarybės, šį kartą aukomis tapo musulmonai...

„Kizito“ nevyriausybinė organizacija, apie kurią sesuo Elvyra užsiminė, buvo įsteigta 2004 metais, siekiant padėti bent keletui gatvės vaikų, daugumos nekenčiamų, vadinamų raganiais, sudaryti jiems kitokią alternatyvą nei prekyba narkotikais, vagystės, rekrutavimas į gaujas. Tai nebuvo lengva, šie vaikai buvo įtarūs, kartais agresyvūs, jie niekada nelankė mokyklos. Juos į savo globą sutiko paimti kelios herojiškos poros, „Kizito tėvai“ – taip juos vadina sesuo Elvyra. Pradėjus šį darbą, netrukus atsivėrė kitas: kaip padėti tiems, kurie ūgtelėjo ar kurie, sutikti gatvėje, jau pakankamai suaugę? Su geradarių pagalba buvo įsigytas miškingas žemės plotas už miesto, kurį savo rankomis išvalė patys Kizito tėvai, su savo vaikais ir įvaikiais. Čia jie svajojo įkurti profesinį centrą: užauginti daržovių, išmokti barzdaskučio ar dailidės amato... Kai kurie jaunuoliai, patys sukūrė šeimas, pradėjo ruoštis priimti kitus vaikus iš gatvės, kokiais jie buvo. Tačiau Seleka surengtas perversmas visa tai nutraukė.

2013 metų pabaigoje įsikišo tarptautinė bendruomenė, pirmiausia Prancūzija, kurios pajėgos išvijo buvusius Seleka kovotojus ir pradėjo kitų grupuočių nuginklavimą. Balandžio mėnesį buvo sukurta ilgalaikė tarptautinė taikos palaikymo misija (MISCA).

Paskutinėje savo žinioje, šių metų rugsėjį, sesuo Elvyra rašo: „Berberati yra ramu, jau du mėnesius negirdime šūvių, tačiau įtampa jaučiama“. Pasak jos, jei Seleka naikino, vogė, plėšė, prievartavo, žudė krikščionis, tai anti-seleka grupės, savo ruožtu, darė tą patį tarp musulmonų. Ši prievarta iš abiejų pusių paklupdė šalį. Visko trūksta, viskas sugriauta...Bet žmonės siekia gyventi, nori kad grįžtų normalus stovis ir taika. Jauni žmonės atidarė parduotuvėles, kuriose perparduoda ką patys pirkę, o kartais ką pavogę. Laikai sunkūs, ne vienas „Kizito“ organizacijos tėvas prarado darbą.

Bet tuo pat metu, rašo sesuo Elvyra, Kizito nebėra vien šeimų grupė. Ji tapo atramos tašku Berberati mieste, visiems ir visko. Su draugų pagalba ji atidarė savo naują būstinę: tai buvo didelis džiaugsmas, dėkojant Gyvenimo Viešpačiui, po tiekos mėnesių kančių, kūno ir širdies sužeidimų. Vėl atidaryta mokykla vaikams. Vienas iš jau paaugusių vaikų, vardu Brice, ruošiasi stojamajam egzaminui į universitetą. Pasitikint Apvaizda, padedant geradariams, „einame pirmyn“, rašo sesuo Elvyra Tutolo. (Vatikano radijas)