Popiežiaus Pranciškaus homilija: Esame viena tauta, o ne bevardžiai ir be tapatybės
(+video)
Krikščionis tai žmogus, kuris laukia Jėzaus. Dėl to krikščionis – vilties žmogus.
Taip popiežius Pranciškus kalbėjo antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų
Mišių homilijoje komentuodamas Jėzaus žodžius apie pareigą budėti, būti pasiruošusiems
jo sugrįžimui.
Žmonės, kurie sugeba laukti, laukdami tuo pačiu savyje ugdo
ir tvirtą viltį. Tokie yra krikščionys. Jėzus juos palygina su tarnais, kuriuos sugrįžęs
šeimininkas ras budinčius. Jis susijuos, susodins juos prie stalo ir jis pats jiems
patarnaus. Jie laimingi – sako Jėzus. Viešpats budinčius ir jo laukiančius žmones
vadina laimingais, palaimintais. Tai tikro krikščionio tapatybė. Viešpats mus pašaukė
ir suteikė mums tapatybę. Jis pakvietė mus būti jo tautos nariais, suteikė mums pilietybę,
davė vardą ir pavardę. Buvome priešai, o štai savo krauju jis mus įsijungė į savo
tautą, panaikinto priešiškumą, sugriovė skyrusią sieną.
Kai gyvename nesantaikoje
su kitais žmonėmis, - sakė Popiežius, - jaučiame, kad yra siena, kuri mus skiria.
Tačiau Jėzus siūlosi sugriauti šią sieną, kad mes susitiktume ir bendrautume. Kol
esame atskirti vieni nuo kitų, nesame draugai, esame priešai. Jis dar daugiau nuveikė
- visus sutaikino su Dievu. Buvome vieni kitų priešai – tapome draugais; buvome svetimi
– tapome Dievo vaikais.
Buvę gatvės praeiviais, buvę žmonėmis, kurių net „svečiais“
negalima pavadinti, tapome šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais, kaip sako
šv. Paulius. Ir tai įvyko Jėzaus atėjimo dėka. Ko mainais iš mūsų reikalaujama? Kokios
sąlygos mums keliamos? Laukti. Laukti sugrįžtančio šeimininko. Laukti Jėzaus.
Kas
Jėzaus nelaukia, kas jam užtrenkia duris, tas ir lieka nesutaikintas, be bendruomenės,
be pilietybės, dar daugiau – be vardo. Tik Dievas mums suteikia vardą. Mūsų laikysena
turi būti laukimas. Kas laukia yra vilties žmogus. Krikščionis yra vilties žmogus.
Jis žino, kad Viešpats ateis. Tikrai ateis. Mes nežinome valandos, kaip šitie palyginimo
tarnai, bet tikrai ateis ir kai ateis jis nori mus surasti laukiančius. Surasti mus
tokius, kokius jus mus sukūrė: artimus, draugus, taikoje gyvenančius žmones.
Laukiu
aš ar nelaukiu? Mano širdis atvira, pasiruošusi išgirsti beldimąsi į duris? Krikščionis
yra laukianti žmogus. Dėl to jis yra vilties žmogus. Tuo tarpu pagonis – kartais ir
mes, krikščionys, elgiamės kaip pagonys – galvoja apie save, apie savo reikalus, nelaukia
Jėzaus. Pagonis egoistas elgiasi taip tarsi jis pats būtų dievas: „Aš pats viską
galiu“. Ir jis blogai baigia. Lieka be vardo, be artimų žmonių, be pilietybės. (Vatikano
radijas)