2014-10-21 16:06:19

Popiežiaus Pranciškaus homilija: Esame viena tauta, o ne bevardžiai ir be tapatybės (+video)


Krikščionis tai žmogus, kuris laukia Jėzaus. Dėl to krikščionis – vilties žmogus. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas Jėzaus žodžius apie pareigą budėti, būti pasiruošusiems jo sugrįžimui.

Žmonės, kurie sugeba laukti, laukdami tuo pačiu savyje ugdo ir tvirtą viltį. Tokie yra krikščionys. Jėzus juos palygina su tarnais, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Jis susijuos, susodins juos prie stalo ir jis pats jiems patarnaus. Jie laimingi – sako Jėzus. Viešpats budinčius ir jo laukiančius žmones vadina laimingais, palaimintais. Tai tikro krikščionio tapatybė. Viešpats mus pašaukė ir suteikė mums tapatybę. Jis pakvietė mus būti jo tautos nariais, suteikė mums pilietybę, davė vardą ir pavardę. Buvome priešai, o štai savo krauju jis mus įsijungė į savo tautą, panaikinto priešiškumą, sugriovė skyrusią sieną.

Kai gyvename nesantaikoje su kitais žmonėmis, - sakė Popiežius, - jaučiame, kad yra siena, kuri mus skiria. Tačiau Jėzus siūlosi sugriauti šią sieną, kad mes susitiktume ir bendrautume. Kol esame atskirti vieni nuo kitų, nesame draugai, esame priešai. Jis dar daugiau nuveikė - visus sutaikino su Dievu. Buvome vieni kitų priešai – tapome draugais; buvome svetimi – tapome Dievo vaikais.

Buvę gatvės praeiviais, buvę žmonėmis, kurių net „svečiais“ negalima pavadinti, tapome šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais, kaip sako šv. Paulius. Ir tai įvyko Jėzaus atėjimo dėka. Ko mainais iš mūsų reikalaujama? Kokios sąlygos mums keliamos? Laukti. Laukti sugrįžtančio šeimininko. Laukti Jėzaus.

Kas Jėzaus nelaukia, kas jam užtrenkia duris, tas ir lieka nesutaikintas, be bendruomenės, be pilietybės, dar daugiau – be vardo. Tik Dievas mums suteikia vardą. Mūsų laikysena turi būti laukimas. Kas laukia yra vilties žmogus. Krikščionis yra vilties žmogus. Jis žino, kad Viešpats ateis. Tikrai ateis. Mes nežinome valandos, kaip šitie palyginimo tarnai, bet tikrai ateis ir kai ateis jis nori mus surasti laukiančius. Surasti mus tokius, kokius jus mus sukūrė: artimus, draugus, taikoje gyvenančius žmones.

Laukiu aš ar nelaukiu? Mano širdis atvira, pasiruošusi išgirsti beldimąsi į duris? Krikščionis yra laukianti žmogus. Dėl to jis yra vilties žmogus. Tuo tarpu pagonis – kartais ir mes, krikščionys, elgiamės kaip pagonys – galvoja apie save, apie savo reikalus, nelaukia Jėzaus. Pagonis egoistas elgiasi taip tarsi jis pats būtų dievas: „Aš pats viską galiu“. Ir jis blogai baigia. Lieka be vardo, be artimų žmonių, be pilietybės. (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.