Popiežiškasis Urbono universitetas Romoje spalio mėnesį savo didžiąją aulą dedikavo
Benediktui XVI. Šia proga popiežius emeritas atsiuntė žinią, kurioje sveikina universiteto
dėstytojų ir studentų bendruomenę iš viso pasaulio, leidžiančią gyvai pajusti stulbinančią
katalikų Bažnyčios tikrovę.
Bažnyčios apibrėžimas kaip „katalikiškos“ (visuotinės)
tikėjimo išpažinime nuo pat seniausių laikų, pasak Benedikto XVI, savyje turi kažką
iš Sekminių. Mums primena, kad Bažnyčia niekada nebuvo susijusi su viena tauta ar
viena kultūra, bet kad nuo pat pradžių buvo skirta visai žmonijai. Paskutinieji žodžiai,
kuriuos Jėzus pasakė savo mokiniams, buvo „padarykite mano mokiniais visas tautas“.
Per Sekmines apaštalai prabilo visomis kalbomis, pademonstruodami Šventosios Dvasios
galią ir savo tikėjimo plotį. Nuo tada Bažnyčia išaugo visuose kontinentuose ir joje,
švenčiant Eucharistiją ir žmonėms tampant vienu kūnu, yra kažkas iš tos taikos, kurią
pažadėjo Kristus savo mokiniams. Šią taiką reikia saugoti pasaulyje, per kurį ritasi
prievarta. Prisikėlęs Viešpats įpareigojo savo apaštalus ir per juos – visus savo
mokinius nešti jo žodį ir padaryti jo mokiniais visus žmones. Apie šį misijos uždavinį
giliai kalba Vatikano II Susirinkimo dekretas „Ad gentes“.
Tačiau ne vienas
klausia, Bažnyčios viduje ir išorėje, ar tai dar galioja, ar misija yra aktuali? Ar
nebūtų geriau susitikti religijų dialoge ir kartu pasitarnauti taikai pasaulyje? Galima
paklausti ir taip: ar dialogas gali pakeisti misiją? Šiandien yra daug, kurie pritaria
minčiai, jog religijos turėtų vien gerbti viena kita ir, dialoguodamos, tapti bendra
taikos jėga. Dažnai tokio mąstymo prielaida yra tai, kad religijos yra vienos ir tos
pačios tikrovės variantai; kad „religija“ yra bendras vardiklis, kuris įgyja skirtingas
kultūrines formas, bet išreiškia tą pačią tikrovę. Tokiu būdu tiesos klausimas, kuris
pradžioje labiau už viską rūpėjo krikščionims, čia yra uždaromas į skliaustus. Yra
manoma, kad autentiška tiesa apie Dievą, galiausiai, yra nepasiekiama ir kad simbolių
įvairovė yra daugiausia, kas įmanoma norint parodyti tai, kas neapčiuopiama. Toks
tiesos atsisakymas sudaro įspūdį, kad yra naudingas taikai tarp religijų pasaulyje.
Ir vis tik jis yra mirtinas tikėjimui, rašo Benediktas XVI. Tikėjimas praranda
savo saistantį pobūdį ir rimtumą, viskas tampa simboliais, kuriuos galiausiai galima
sukeitinėti tarpusavyje ir kurie tik iš labai toli kalba apie neprieinamą dievybės
slėpinį. Taip klausimas apie misiją tampa pamatiniais klausimais apie tikėjimą, o
taip pat apie žmogų.
Kurią kryptimi galėtų eiti mūsų mąstymas? Vyrauja įsitikinimas,
kad religijos yra viena šalia kitos tarsi kontinentai ar šalys geografijos žemėlapyje.
Tačiau tai nėra tikslu. Istoriškai religijos juda, panašiai kaip juda tautos ir kultūros.
Yra lūkuriuojančių religijų. Gentinės religijos yra tokio pobūdžio: turi savo istoriją,
bet tuo pat metu laukia didesnio susitikimo, kuris jas atves iki pilnatvės. Mes, kaip
krikščionys, esame įsitikinę, kad, tyloje, jos laukia susitikimo su Jėzumi Kristumi,
su jo šviesa, vienintele galinčia išpildyti jų tiesą. Ir Kristus jų laukia. Susitikimas
su juo nėra svetimo įsiveržimas, griaunantis turimą kultūrą ir istoriją. Tai labiau
įžengimas į kažką daugiau, link ko jos buvo pakeliui. Todėl šis susitikimas yra tuo
pat metu ištyrinimas ir subrendimas. Tarp kitko, susitikimas visada yra abipusis.
Kristus laukia jų istorijos, išminties ir žvilgsnio į pasaulį. Šiandien vis aiškiau
matome tokį reiškinį: kai savo didžios istorijos šalyse krikščionybė daugeliu požiūrių
pavargo ir kai kurios iš Evangelijos garstyčios grūdelio išdygusio medžio šakos nudžiūvo
ir nukrito ant žemės, tai iš susitikimo su Kristumi laukiančiose religijose ištryško
naujas gyvenimas. Kur pirmiau buvo nuovargis, dabar išnyra ir džiaugsmą teikia nauji
tikėjimo matmenys.
Religija kaip tokia, nėra vienalytis reiškinys, pridūrė
Benediktas XVI. Jame visada reikia skirti kelias dimensijas. Egzistuoja didis stiebimasis
už pasaulio, link amžinojo Dievo. Antra vertus, joje yra žmonių istorijos ir jų religinės
praktikos elementų. Tarp pastarųjų yra kilnių ir gražių dalykų, bet taip pat žemų
ir griaunančių, žmogui pasisavinus religiją, vietoj atvirumo pavertus ją užsidarymu
savo erdvėje.
Todėl religija nėra vien teigiama ar vien neigiama, joje susimaišę
vienas ir kitas aspektai. Pačioje pradžioje krikščionybės misija itin stipriai apčiuopė
neigiamus pagonių religijų aspektus ir buvo itin kritiška jų atžvilgiu. Tik įveikus
pagoniškas tradicijas, kurias iš dalies manė esant velniškas, tikėjimas galėjo parodyti
savo atnaujinančią jėgą, Remdamasis šiais elementais, evangelikų teologas Karl Barth
supriešino religiją ir tikėjimą, pirmąją labai neigiamai vertindamas, kaip žmogaus
savavališką žmogaus elgesį, panašiai ir Bonhoeffer pasisakė apie „krikščionybę be
religijos“. Tai, be abejo, vienpusis žvilgsnis ir todėl nepriimtinas. Tačiau korektiška
pasakyti, kad kiekviena religija, norėdama išlikti teisingume, turi būti ir religijos
kritika. Žinoma, tai galioja, nuo pat pradžių, ir krikščioniško tikėjimo atžvilgiu:
tiek vertinant kitų religijų gilų turtingumą, bet taipogi neigiamus aspektus, tiek
savo paties religinę istoriją.
Mums krikščionims, Jėzus Kristus yra Dievo
Logos, šviesa, padedanti atskirti religijos prigimtį nuo jos iškraipymo.
Bet
yra ir kitas būdas, paprastesnis, pateisinti krikščioniškos misijos uždavinį: džiaugsmas
prašosi būti išreikštas ir perduotas. Meilė taip pat. Tiesa nori būti perduota. Kas
gavo didį džiaugsmą, negali jo turėti vien sau, turi jį perduoti kitam. Skelbiame
Kristų, rašo popiežius emeritas, ne tam, kad parūpintume savo bendruomenei kiek įmanoma
daugiau narių ir dar mažiau dėl galios. Kalbame apie Jį, nes jaučiame pareigą perduoti
tą džiaugsmą, tiesą ir meilę, kurie mums iš tiesų buvo dovanoti per susitikimą su
Juo. (Vatikano radijas)