Italė misionerė, našlaičių globėja, Brazilijoje paskelbta palaimintąja

San Paule, Brazilijoje spalio 25 d. paskelbta palaimintąja Assunta Marchetti, italė misionierė, gimusi 1871 m. Lombrici di Camaiore miestelyje Italijoje, vienuolikos vaikų šeimoje.

Kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, pasakoja kaip subrendo jos misionieriškas pašaukimas: jos brolis, kunigas Giuseppe Marchetti, pasikvietė ją į Braziliją, kad padėtų jam rūpintis apleistais vaikais ir vargšais. Assunta kartu su savo motina ir keliomis kitomis merginomis atvyko į Braziliją 1895 m. lapkritį, o gruodį San Paule buvo atidaryti Kristupo Kolumbo našlaičių globos namai. Tai buvo pirmoji palaimintosios misionierystės vieta. Kurį laiką ji buvo Šv. Karolio Boromėjaus misionierių seserų instituto generalinė vyresnioji, tačiau daugiausiai ji vykdė karitatyvinę veiklą, padėdama vargšams, našlaičiams, ligoniams. Ji mirė būdama 77 metų 1948 m. liepos 1 d.

Pasak kardinolo Amato, ją apibūdinančios dorybės - pasiaukojanti, motiniška artimo meilė. Jai mirus, sesuo Clarice Baraldini, pirmoji mergaitė, priimta į našlaičių namus, išėjo iš celės pro ašaras kartodama: „Šiandien šiuose namuose mirė gailestingoji meilė“. Motina Assunta buvo tikėjimo ir meilės žmogus, jos nepailstantis apaštalavimas rėmėsi pasitikėjimu Dangiškuoju Tėvu, kuris globoja ne tik dangaus sparnuočius, bet rūpinasi daugybe savo vaikų, kurie prispirti sunkumų palieka savo tėvynę, artimuosius ir emigruoja į tolimas šalis, ieškodami oresnės ir ramesnės ateities.

„Dievo Apvaizda, globok mus“ – tokią maldą kartodavo vaikai kartu su palaimintąja Assunta, šaukdamiesi Dievo pagalbos. Viešpaties malonė ją perkeitė į priimančią ir dosnią motiną liūdintiems našlaičiams, apleistiems ligoniams, vargšams, neturintiems ateities – visiems, kuriems reikėjo ne tik pastogės ir sriubos lėkštės, tačiau meilingo priėmimo ir džiugios šypsenos.

Ji buvo pasišventusi artimo tarnystei. Daugeliui našlaičių jos meilė išliko švelniausiu prisiminimu iš vaikystės, nes joje atrado prarastą motiną. Liudytojų teigimu, dažnai vaikai, atvykę į globos namus, būdavo labai graudžios būklės, tačiau motinos Assuntos dėka jie pražysdavo. Vienas jaunuolis pasakoja: „Mano mama, nuo mažens gyvenusi našlaičių namuose, turėjo laimės gyventi su šiuo didžiu ir autentišku žmogumi „Mamytė Assunta“, kaip ją vadino našlaičiai, buvo kantri, dėmesinga, meili, asmeniškai rūpinosi globotiniais – lyg jie būtų jos vaikai“. Savo nesavanaudiška meile, supratimu, kantrybe ji atvertė ir vieną Naujosios Brescios antiklerikalinių pažiūrų vyrą. Jam sunkiai susirgus, ji slaugė ir išgydė jį, o išgijus kūnui, išgijo ir siela, nes jis atsivertė į tikėjimą.

Kardinolas Amato pabrėžia, kad jos motiniška artimo meilė nebuvo pasirodymas, tačiau nuolanki, pasiaukojanti, kantri tarnystė: tokį pavyzdį pal. Assunta paliko ne tik savo bendruomenės seserims, tačiau visiems. (Vatikano radijas)