Misionierius iš Siera Leonės: nuo ebolos ne vien mirštama, epidemija keičia žmonių santykius

Italų misionierius Natale Paganelli, Makeni vyskupijos Siera Leonėje apaštalinis administratorius, pasakoja apie tai, kaip šalį ir žmonių santykius keičia ebolos epidemija. Pasak jo, jei pirma žinia apie susirgimą maliarija buvo tarsi prakeikimas, tai šiandien lengviau atsikvėpiama, kad tai ne ebola – taip per keletą mėnesių pasikeitė situacija.

Daugiau nei trisdešimt metų Afrikoje gyvenantis misionierius primena, kad pirmosios žinios apie ebolą pasigirdo iš Gvinėjos, kovo mėnesį. O jau gegužės mėnesį užregistruoti pirmieji susirgimai Siera Leonės rytuose. Pasak jo, nebuvo suvokta, koks tai pavojus, buvo sakoma, kad epidemija bus sustabdyta ir greitai įveikta.

Viena iš priežasčių, pripažino misionierius, dėl kurios ebola taip smarkiai galėjo išplisti, yra vietos žmonių tradicijos ir mentalitetas. Kalbant apie pastarąjį, daug žmonių mano, kad ebola yra raganavimo pasekmė ir nesuvokia virusinio užsikrėtimo prigimties. Kalbant apie tradicijas, afrikiečiams svarbu garbingai išlydėti mirusį, bet nuo ebolos mirusio žmogaus kūnas yra labai užkrečiantis. Sunku yra įtikinti žmones, mirus šeimos nariui ar draugui, atsisakyti laidotuvių apeigų, tai jiems didelė ir tikra trauma. Bažnyčia teikia didelę dvasinę paguodą, kai kunigas, jau po kūno palaidojimo, atvyksta pasimelsti prie palaidojimo vietos.

Tačiau, pasakojo misionierius, Bažnyčia, taip pat vyriausybės prašymu, daro daug kitų darbų. Jai priklauso ligoninės ir medicinos punktai, kuriuose daroma, kas galima. Jo vyskupijoje yra 25 parapijos ir kiekvienoje darbuojasi savanorių grupės, kurios moko ir informuoja žmones apie higienos ir švaros priemones. Jos paprastos, bet svarbu, kad žmonės jų laikytųsi nuosekliai. Padeda Cartitas ir studentai katalikai.

Dar kitas svarbus darbas yra maisto išnešiojimas. Įtariami ligoniai yra izoliuojami 21 dienai, nes dažniausiai neturima jokio kito gydymo alternatyvos. Per šį laiką paaiškėja ar žmogus išgijo. Tačiau Siera Leonėje vyrauja kasdienio uždarbio ekonomika: kasdien asmens ir šeimos poreikiams išleidžiama tai, kas užsidirbta. Šioje situacijoje trims savaitėms izoliuotiems žmonėms būtina padėti maisto produktais. Dalį jų suteikia valdžia, o dalį teikia Bažnyčia, su vietinių ar užsieniečių geradarių pagalba. Bet ir žmogui išgijus jo vargai nesibaigia, kiti jo bijosi, įtariai žiūri, tad parapijose reikia daug kalbėti ir šviesti kitus, kad buvęs ligonis būtų vėl priimtas į bendruomenę.

Pasak t. Paganelli, šalyje nuo ebolos mirė virš tūkstančio žmonių ir mažiausiai pusketvirto tūkstančio yra užsikrėtę. Be tiesioginio smūgio asmenų gyvenimui, epidemija turi ir daug kitų pasekmių. Šalyje labai apmirė ekonominė veikla, nemažai įmonių sustabdė savo veiklą. Nors šalyje sveikatos apsaugos sistema ir taip buvo menka, bet, paradoksaliai, ir likusios kelios atviros ligoninės yra tuščios, nes ligoniai bijo jose apsilankyti, kad neužsikrėstų ebola – taip jie kenčia dar daugiau.

Kita vertus, Siera Leonėje gyvavo stipri solidarumo kultūra, atsidūrusiam nelaimėje padėdavo šeimą ir kaimynai. Tačiau ebola verčia elgtis visai kitaip. Žmonės ne vien miršta, bet keičiasi ir jų santykiai.

Paklaustas apie jį patį, 58 metų misionierius pripažino, kad visai neseniai, spalio viduryje, karščiavo, tai vienas iš ebolos simptomų. Jis pats izoliavosi nuo kitų, kad nesukeltų pavojaus.

„Nebijojau. Žinoma, nebuvo smagu, tačiau atidaviau save į Viešpaties rankas ir Jam pasakiau – jei atėjo laikas, pasiimk mane“, - sakė t. Natale Paganelli. (Vatikano radijas)