Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5,1-12a)

ŠVENTUMO MALONĖ

„Palaiminti…“- šis žodis Visų Šventųjų iškilmės Mišių Evangelijoje nuskamba devynis kartus. Jis yra tarsi savotiška giesmė, pasigirdusi iš Viešpaties lūpų. Rodosi, būtų taip gera atsidurti ant palaiminimų kalno kartu su Jėzumi ir mokiniais, kad pasijustume gaubiami šio žodžio išminties ir paguodos…

Tradiciškai Šventosios Žemės piligrimai lanko vietą, vadinamą Palaiminimų kalnu, tačiau iš tiesų tikinčiam žmogui fizinė vieta nėra pats svarbiausias dalykas. Daug svarbiau yra suvokti, kad, girdint šiuos palaiminimus, visai kitoje šviesoje išvystame savo gyvenimą ir viso mus supančio pasaulio tvarką. Kitaip sakant, esame priversti visa tai pamatyti Jėzaus akimis.

Labai dažnai savo tikėjimą vertiname, kaip kažką, kas mus apriboja, įkalina griežtų taisyklių rėmuose ir priverčia dalyvauti absurdiškose lenktynėse, kuriose išaiškėtų, kuris iš mūsų yra šaunesnis, kuris gaus apdovanojimą, o kuris bus pasmerktas. Netgi šventumą suvokiame, kaip finišą, kurį gyvenimo pabaigoje pasiekia garbingai praleidę gyvenimą, švelnūs ir sugebėję visų klausyti žmonės. Šventieji, kuriuos visus kartu šiandien kviečia prisiminti Bažnyčia, mums atrodo panašūs į klasės pirmūnus, mokytojo numylėtinius, kuriems šis skyrė malonių dovanėlių. Taip vertinant situaciją pasijuntame esą atsilikėliai, „paskutinieji“, kuriems niekuomet nebus vietos priekyje ir kurie niekada neužsitarnaus pagyrimo. Gal kartais ir todėl tikėjimo tikrovė ne vienam tikinčiajam atrodo susijusi tik su viduramžiškais bažnyčios skliautais ir nuolatiniu savęs menkinimu…

Tada ir kvietimą būti šventais sutapatiname su moraliniu tyrumu, visišku atsivertimu be jokio sugrįžimo atgal ar abejonių ir absoliučiu įsitikinimu Bažnyčios mokymo tikrumu, kuo ne visuomet galime pasigirti.

Jėzaus žodžiai, Jo giesmė mus moko kitko: palaiminimai visų pirma yra Dievo dovana, o ne mūsų pastangų vaisius. Tai Jis dovanoja mums karalystę, Jis guodžia, pasigaili ir moko būti gailestingais. Tai Jis vadina mus savo vaikais… Mums belieka pasitikėti tais žodžiais, nustojant nuolat kankinti save mintimis, kad neturtas, vargas, abejonės ar nesėkmės gali iš mūsų atimti šią dovaną. Priešingai: mums skiriama žinia apie palaiminimus tvirtina, kad kaip tik tose sunkiose žmogiškąja prasme situacijose mes susitinkame Dievą.

Drįsčiau sakyti, kad šventumas – tai ne galutinis pažymys už „gerą elgesį“, kurį gauna tik tas nedaugelis žmonių, kuriuos Bažnyčia yra oficialiai paskelbusi šventaisiais. Šventumo kibirkštį Dievas įdiegia kiekviename žmoguje, ir kiekviename mūsų nuo pat pradžios gyvena Dievo galybė. Dievas pasitiki visais, kaip tai paliudijo Jėzus, rinkdamasis apaštalus. Jis neskyrė jiems išbandymo laiko ir neprašė, kad kas nors paliudytų apie jų tinkamumą. Išganytojas iš karto pasitikėjo savo mokiniais, kurie paskui turėjo galimybę gyventi gautąja draugyste.

Tie, kuriuos mes gerbiame altoriuose, visi, kuriuos šiandien prisimename, sugebėjo atrasti savyje gautą šventumo dovaną ir savo gyvenimą, kuriame buvo pakilimų ir nuopuolių, suklydimų ir širdies atsivertimų, priimti, kaip Dievo duotą malonę.

Malonę, kurią gavome visi…

(Mons. Adolfas Grušas)