Pastangos varžyti religijos laisvę Indijos Čhatisgarho valstijoje
Spalio pabaigoje į Indijos žiniasklaidos dėmesį pateko epizodas Čhatisgarho valstijoje:
Kotwaro kaimo krikščionys, pakviesti srities autoritetų susitikti su induistų atstovais,
buvo užpulti keliasdešimties induistų ekstremistų, kurie juos stipriai sumušė ir sužalojo.
Jau praėjus gerai savaitei nuo įvykių vienuolika žmonių tebėra intensyvios slaugos
skyriuje. Šiuo metu srities valdžia, viena vertus, išsigina organizavusi susitikimą,
antra vertus, neigia, kad su krikščionimis buvo susidorota religiniais pagrindais.
Pasak jos, tai tebuvusios peštynės dėl privačių reikalų. Panašiai ir Bajrang Dal organizacija
neigia bet kokius kaltinimus, nors liudytojai atpažino šios induistų radikalų organizacijos
narius, kurie panašiais epizodais garsėjo ir anksčiau.
Po šių įvykių įtampa
tarp krikščionių, sudarančių nedidelę religinę mažumą valstijoje, ir induistų daugumos
dar labiau išaugo. Jų kontekstas yra nesenas maždaug penkiasdešimties kaimų tarybų
priimtas sprendimas, kuriuo draudžiamas „religinis prozelitizmas“, malda, ceremonija,
kurie nėra induistiški. Priimant šį draudimą remtasi Čhatisgarho religinės laisvės
aktu.
Šis aktas, panašus į dar keliose valstijose veikiančius įstatymus, iš
tiesų neužtikrina religijos laisvės taip, kaip jį apibrėžiama Indijos pasirašytose
tarptautinėse sutartyse ir pačioje Indijos konstitucijoje. Jis dažnai pavadinimas
tiesiog „įstatymu prieš atvertimus“, kuris yra priimtas induistų partijų iniciatyva
ir, vietoj laisvės garantavimo, stengiasi suvaržyti asmens galimybes pereiti į kitą
religiją – pavyzdžiui, krikščionybę ar islamą. Šis aktas numato, kad norintis religiją
pakeisti asmuo turi apie tai pranešti teisminei srities valdžiai mėnesį prieš „oficialų“
atsivertimą. Tada teismas ištiria aplinkybes ir nusprendžia, ar atsivertimas buvo
priverstinis, ar ne. Jei priverstinis, tada atsiversti uždraudžiama. Jei asmuo nepaklūsta,
jam yra skiriamos sankcijos, kaip ir tam misionieriui, dėl kurio skelbimo jis atsivertė.
Sankcijos gali būti piniginės, siekiančios dideles sumas, kartais ir įkalinimas. Kaip
nesunku atspėti, visų šių kliūčių nėra induistų misionieriui ar asmeniui norint tapt
induistu.
Šie įstatymai ne kartą buvo ir yra kritikuojami, nes jais labai
lengva piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, bet kokia krikščioniška karitatyvinė veikla – švietimo,
medicinos ar šalpos srityje, gali būti traktuojama kaip veiksnys, kuris prievarta
paveikė, apgavo asmenį. Katalikų Bažnyčios Indijoje atstovai ir patys ne kartą pasmerkė
tokį prozelitizmą, kuriuo bandoma nupirkti asmenų tikėjimą materialinėmis gėrybėmis
ar kitomis paslaugomis: tai juk iš esmės prieštarauja krikščioniškai sampratai, kad
tikėjimas yra laisvas, vidinis asmens pasirinkimas pripažįstant Dievą savo gyvenimo
Viešpačiu. Gana akivaizdu, kad minėtieji įstatymai prieš esą „priverstinius“ atvertimus
iš tiesų siekia suparalyžuoti bet kokią teisėtą religinę saviraišką, skelbimą ir liudijimą,
jei tai nėra induizmas.
Būtent šią teisėtą religijos laisvę ir bandė apginti
Čhatisgarho krikščionys, valstijos aukščiausiam teismui įteikdami skundus, kuriuose
prašoma panaikinti minėtųjų kaimų tarybų draudimus, taip nusipelnydami nemalonaus
induistų radikalų dėmesio. Jie prašo, kad viešąją tvarką užtikrinančios institucijos
juos apgintų, tačiau dažnai atsiduria iš tiesų nepavydėtinoje padėtyje, nes labai
daug policijos, teismų ir valdžios pareigūnų patys yra induistinių partijų nariai
ar joms simpatizuojantys. (Vatikano radijas)