2014-11-05 17:04:57

Pastangos varžyti religijos laisvę Indijos Čhatisgarho valstijoje


Spalio pabaigoje į Indijos žiniasklaidos dėmesį pateko epizodas Čhatisgarho valstijoje: Kotwaro kaimo krikščionys, pakviesti srities autoritetų susitikti su induistų atstovais, buvo užpulti keliasdešimties induistų ekstremistų, kurie juos stipriai sumušė ir sužalojo. Jau praėjus gerai savaitei nuo įvykių vienuolika žmonių tebėra intensyvios slaugos skyriuje. Šiuo metu srities valdžia, viena vertus, išsigina organizavusi susitikimą, antra vertus, neigia, kad su krikščionimis buvo susidorota religiniais pagrindais. Pasak jos, tai tebuvusios peštynės dėl privačių reikalų. Panašiai ir Bajrang Dal organizacija neigia bet kokius kaltinimus, nors liudytojai atpažino šios induistų radikalų organizacijos narius, kurie panašiais epizodais garsėjo ir anksčiau.

Po šių įvykių įtampa tarp krikščionių, sudarančių nedidelę religinę mažumą valstijoje, ir induistų daugumos dar labiau išaugo. Jų kontekstas yra nesenas maždaug penkiasdešimties kaimų tarybų priimtas sprendimas, kuriuo draudžiamas „religinis prozelitizmas“, malda, ceremonija, kurie nėra induistiški. Priimant šį draudimą remtasi Čhatisgarho religinės laisvės aktu.

Šis aktas, panašus į dar keliose valstijose veikiančius įstatymus, iš tiesų neužtikrina religijos laisvės taip, kaip jį apibrėžiama Indijos pasirašytose tarptautinėse sutartyse ir pačioje Indijos konstitucijoje. Jis dažnai pavadinimas tiesiog „įstatymu prieš atvertimus“, kuris yra priimtas induistų partijų iniciatyva ir, vietoj laisvės garantavimo, stengiasi suvaržyti asmens galimybes pereiti į kitą religiją – pavyzdžiui, krikščionybę ar islamą. Šis aktas numato, kad norintis religiją pakeisti asmuo turi apie tai pranešti teisminei srities valdžiai mėnesį prieš „oficialų“ atsivertimą. Tada teismas ištiria aplinkybes ir nusprendžia, ar atsivertimas buvo priverstinis, ar ne. Jei priverstinis, tada atsiversti uždraudžiama. Jei asmuo nepaklūsta, jam yra skiriamos sankcijos, kaip ir tam misionieriui, dėl kurio skelbimo jis atsivertė. Sankcijos gali būti piniginės, siekiančios dideles sumas, kartais ir įkalinimas. Kaip nesunku atspėti, visų šių kliūčių nėra induistų misionieriui ar asmeniui norint tapt induistu.

Šie įstatymai ne kartą buvo ir yra kritikuojami, nes jais labai lengva piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, bet kokia krikščioniška karitatyvinė veikla – švietimo, medicinos ar šalpos srityje, gali būti traktuojama kaip veiksnys, kuris prievarta paveikė, apgavo asmenį. Katalikų Bažnyčios Indijoje atstovai ir patys ne kartą pasmerkė tokį prozelitizmą, kuriuo bandoma nupirkti asmenų tikėjimą materialinėmis gėrybėmis ar kitomis paslaugomis: tai juk iš esmės prieštarauja krikščioniškai sampratai, kad tikėjimas yra laisvas, vidinis asmens pasirinkimas pripažįstant Dievą savo gyvenimo Viešpačiu. Gana akivaizdu, kad minėtieji įstatymai prieš esą „priverstinius“ atvertimus iš tiesų siekia suparalyžuoti bet kokią teisėtą religinę saviraišką, skelbimą ir liudijimą, jei tai nėra induizmas.

Būtent šią teisėtą religijos laisvę ir bandė apginti Čhatisgarho krikščionys, valstijos aukščiausiam teismui įteikdami skundus, kuriuose prašoma panaikinti minėtųjų kaimų tarybų draudimus, taip nusipelnydami nemalonaus induistų radikalų dėmesio. Jie prašo, kad viešąją tvarką užtikrinančios institucijos juos apgintų, tačiau dažnai atsiduria iš tiesų nepavydėtinoje padėtyje, nes labai daug policijos, teismų ir valdžios pareigūnų patys yra induistinių partijų nariai ar joms simpatizuojantys. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.