Britų Caritas ir parlamentarų susitikimas: dogmatizmas turi susitepti rankas
Lapkričio 5 dieną įvyko britų Caritas socialinio tinklo (CSAN) priėmimas parlamento
rūmuose, Londone. Susitikime dalyvavo per 170 asmenų: tinklui priklausančių katalikiškų
agentūrų atstovai, dirbantys su seneliais, benamiais, vaikais, šeimomis, pažeidžiamais
žmonėmis, ir britų parlamento nariai.
Susitikimo inauguracinę kalbą pasakė
kardinolas Vincent Nichols, Vestsminsterio arkivyskupas: Anglijos ir Velso vyskupų
konferencijos pirmininkas. Jis priminė, kad vos už šešių mėnesių vyks rinkimai, tad
dabar pats laikas mąstyti apie visuomenės poreikius. Čia savo balsą turi ir katalikų
Bažnyčios socialinė doktrina.
Kardinolas Nichols priminė vieną istorinį štrichą:
lygiai prieš 125 metus, 1889 metais Londone vyko „didysis dokų streikas“, kuriame
dalyvavo dešimtys tūkstančių darbininkų, dirbę uoste labai rūsčiomis ir varganomis
sąlygomis, badmiriavę. Jie reikalavo geresnių ir oresnių sąlygų. Būti nešališku tarpininku
ir padėti atrasti teisingą išeitį buvo pakviestas kardinolas Henry Manning. Jo vaidmuo
buvo toks svarbus, kad susitarimas kartais buvo vadinamas „Kardinolo taika“. Kardinolo
Manningo patirtis ir idėjos tapo vienu iš šaltinių pirmajam katalikų socialinės doktrinos
dokumentui: 1891-ųjų Leono XIII enciklikai „Rerum Novarum“ apie darbininkų padėtį
ir teises. Beje, Londono streikas taip pat tapo darbininkų judėjimo židiniu: tiek
profsąjungų, tiek politinių partijų, vadinamųjų leiboristų.
Nuo tų laikų įvyko
labai daug pokyčių, tačiau socialinio teisingumo poreikis šiandienos visuomenėje didžiulis:
netrūksta vargšų arba dirbančių sunkiomis sąlygomis, negerbiant darbo valandų, krūvių,
užmokesčio minimumo. Yra situacijų, kai darbo ir uždarbio turėjimas negarantuoja,
kad asmuo galės apmokėti pamatines išlaidas.
Tarp vienokius ar kitokius sunkumus
patiriančių asmenų dirbančios katalikiškos agentūros, priminė kardinolas Nichols,
tai daro ne vien dėl humanistinių paskatų, bet, kaip dažnai pabrėžia ir popiežius
Pranciškus, dėlto, kad vargšai yra Kristaus kūnas. Per rūpinimąsi šiuo kūnu priartėjama
prie to, kas dieviška. Tai nėra retorika, tai momentas, kai pasaulėžiūra tampa tikrove,
kai dogmatizmas turi susitepti rankas. Tai Bažnyčios savastis, taip ji supranta savo
tikslą ir misiją: tai gali būti stimulu ir vyriausybėms. (Vatikano radijas)