Pranciškus: šventi kunigai neatsiranda iš niekur

Per kunigus, jūsų artimiausius bendradarbius, Bažnyčios motinystė pasiekia visą Dievo tautą. Kiek jų pažinome! Kiek daug iš jų savo liudijimu ir mus patraukė pasišvęsti. Kiek daug iš jų mus mokė ir formavo. Dėkingoje širdies atmintyje kiekvienas iš mūsų saugo veidus ir vardus, rašo popiežius Pranciškus italų vyskupams. Pastarieji susirinko į kasmetinę rudeninę sesiją Asyžiuje. Šventojo Tėvo žinioje rašoma apie kunigus ir jų formaciją, kuri yra viena iš pagrindinių italų ganytojų temų.

Juos matėme, tęsia Pranciškus savo žinioje, gyvenančius tarp parapijos žmonių, ugdančius jaunimą, lydinčius šeimas, lankančius ligonius namuose ir ligoninėje, besirūpinančius vargšais, suprantančius, kad, Tolstojaus žodžiais tariant, atsiskirti nuo kitų, kad nesusipurvintum, yra didžiausias susipurvinimas. Laisvi nuo daiktų ir nuo savęs pačių jie visiems primena, kad nusižeminti nieko sau nepasilaikant yra ta viršūnė, kurią Evangelija vadina meile; ir kad didžiausio džiaugsmo paragaujama išgyvenant brolystę.

Šventi kunigai yra nusidėjėliai, kuriems atleista ir kurie patys yra atleidimo įrankiai. Jų gyvenimas kalba kantrybės ir ištvermės kalba. Jie neliko dvasios turistais, amžinais neapsisprendusiais ir nepatenkintais, nes žino, kad yra rankose To, kuris tęsi pažadus ir kurio Apvaizda užtikrina, kad jie visada jam priklausys. Šis sąmoningumas auga sielovadine meile apsupant tuos, kurie jiems patikėti, susipažįstant su kiekvienu.

Tokie kunigai neatsiranda iš niekur: jie yra nukaldinami per vertingą seminarijų formaciją, šventimai juos visam laikui pašvenčia būti Dievo žmonėmis ir jo tautos tarnais. Tačiau gali atsitikti, kad laikui bėgant dosnus pradžios atsidavimas atvėsta ir, tada, tampa nenaudinga prisiuvinėti naujus ženklus prie seno rūbo: kunigo tapatybė, būtent todėl, kad yra iš aukšto, reikalauja iš jo kasdieninio jos įsisavinimo.

Formacija apie kurią kalbame, yra nuolatinės mokinystės patirtis, kuri artina prie Kristaus ir padeda vis labiau Jį atitikti. Ji neturi pabaigos, nes kunigai niekad nenustoja būti Jėzaus mokiniais ir sekėjais. Formacija kaip mokinystė tęsiasi per visą įšventintojo gyvenimą ir liečia visą jo asmenį ir visą jo tarnystę. Pradinė formacija ir nuolatinė formacija yra du tos pačios tikrovės momentai.

Tarp kitko, broliai, priduria popiežius italų vyskupams, jūs žinote, kad nereikia klerikalinių kunigų, kurių elgesys gali atitolinti žmones nuo Viešpaties, nei funkcionierių, kurie dirbdami ieško paguodos toli nuo Jo.

Tik tas, kuris išlaiko žvilgsnį į tai, kas iš tiesų esminga, gali atnaujinti savąjį „taip“ gautai dovanai ir įvairiuose gyvenimo sezonuose nenustoti dovanojęs save; tik tas, kuris leidžia save keisti pagal Gerąjį Ganytoją, paklusnume savo tarnystei atranda vienybę, taiką ir jėgą. Tik tas, kuris kvėpuoja kunigiškos brolystės horizonte išvengia sąžinės klastotės, pagal kurią tik jis vienas yra visko centras, savo jausenos ir veiksmų matas. (Vatikano radijas)