Popiežius Pranciškus: nepasiduokime šeimos ideologinio apibūdinimo spąstams

Pirmadienį popiežius Pranciškus priėmė, pasveikino ir palinkėjo gerų darbų tarptautinei ir tarpreliginei konferencijai apie „vyro ir moters papildomumą“, kurios darbuose aktyviai dalyvauja keturios Šventojo Sosto dikasterijos, ypač Tikėjimo mokymo kongregacija.

Savo kalboje Šventasis Tėvas sakė, jog „papildomumas“ yra turtinga sąvoka ir turi daug reikšmių. Ji gali išreikšti tokias situacijas, kuriame vienas dalykas užpildo kito trūkumus. Tačiau apaštalo Pauliaus laiške Korintiečiams (1,12) atrasime kitą reikšmę: panašiai kaip kūno dalys viena kitą papildo dėl viso organizmo gėrio, taip kiekvieno dovanos (Bažnyčioje) prisideda prie visų gėrio. Čia papildomumas atsiskleidžia ne kaip trūkumų užpildymas, bet kaip harmoninga dinamika. Galiausiai papildomumo, kaip ir harmonijos autorė yra Šventoji Dvasia.

Šeima yra vieta, kurioje išmokstame vertinti savo ir kitų dovanas, mokomės meno gyventi kartu. Didžiajai mūsų daliai šeima yra ta vieta, kurioje pradedame „kvėpuoti“ vertybėmis ir idealais, realizuoti savo dorybių ir meilės potencialą. Tuo pat metu žinome, kad šeimos yra įtampos vietos: tarp egoizmo ir nesavanaudiškumo, tarp proto ir aistros, tarp betarpiškų troškimų ir ilgalaikių siekių, ir pan. Svarbu pridurti, kad šeima tuo pat metu yra aplinka, kurioje šios įtampos išsisprendžia.

Kai kalbame apie vyro ir moters papildomumą, neturime šios sąvokos painioti su siaura idėja, kad abiejų lyčių vaidmenys ir santykiai yra uždaryti viename ir statiškame modelyje. Papildomumas įgyja daug naujų formų, nes kiekvienas vyras ir kiekviena moteris įneša savo asmeninį indėlį į santuoką ir vaikų ugdymą. Nuosavas asmeninis turtingumas, nuosava charizma ir papildomumas: visa tai kartu yra didelis turtas ir grožis.

Mūsų laiku, - tęsė popiežius, - santuoka ir šeima yra krizėje. Gyvename laikinumo kultūroje, kurioje vis daugiau žmonių atsisako santuokos kaip viešo įsipareigojimo. Ši papročių ir moralės revoliucija dažnai išskleidė „laisvės vėliavą“, bet iš tiesų dvasiškai ir materialiai suniokojo daugybę asmenų, ypač silpniausių. Vis labiau aišku, kad santuokos kultūros nuosmukis yra susijęs su skurdo augimu ir su eile socialinių problemų, kurios neproporcingai smogia moterims, vaikams ir seneliams. Šioje krizėje jie kenčia daugiausia.

Šeimos krizė tapo žmogiškos ekologijos krize, nes socialinė aplinka, kaip ir gamta, turi būti saugoma. Jei žmonija dabar suprato būtinybę reaguoti į tai, kas grasina mūsų natūraliai aplinkai, labai lėtai – ne tik pasaulietinėje, bet ir katalikiškoje kultūroje – pripažįstame, kad ir mūsų socialinė aplinka yra pavojuje. Tad būtina skleisti naują žmogišką ekologiją ir ją remti.

Reikia pabrėžti pamatus, ant kurių stovi tautos: nematerialius gėrius. Šeima yra sugyvenimo pamatas ir garantas prieš socialinį sutrupėjimą. Vaikai turi teisę augti šeimoje, tarp mamos ir tėčio, kurie sukuria jų vystymuisi ir brandai deramą aplinką.

Šiomis dienomis, kai apmąstysite vyro ir moters papildomumą, jus raginu pabrėžti ir kitą tiesą apie santuoką: tai, kad galutinis įsipareigojimas dėl solidarumo, dėl ištikimybės, dėl vaisingos meilės atitinka giliausius žmogaus širdies troškimus. Galvokime apie ateitį atstovaujančius jaunuolius: svarbu, kad jie nebūtų patraukti žalingo laikinumo mentaliteto, bet būtų drąsūs revoliucionieriai ieškant stiprios ir ilgalaikės meilės. Reikia eiti prieš srovę.

Apie tai norėčiau pasakyti vieną dalyką: neturime pasiduoti ideologinių sąvokų vertinimo spąstams. Šeima yra antropologinis faktas, tad ir socialinis, kultūrinis ir pan. Negalime jos kvalifikuoti ideologiniais konceptais, kurie turi jėgos tik tam tikrais istorijos momentais, o po to dingsta. Negalima kalbėti apie „konservatyvią“ ar „progresyvią“ šeimą; šeima yra šeima! Nesileiskite būti apibūdinamais vienokių ar kitokių ideologinių sąvokų. Šeima turi jėgos savyje pačioje.

Kalbos pabaigoje Pranciškus pranešė svarbią žinią. Dievui patinkant 2015 metų rugsėjį nuvyksiu į Filadelfiją, į aštuntąjį Pasaulinį šeimos susitikimą, - pasakė popiežius. (Vatikano radijas)