Popiežiaus vizitas į Strasbūrą: akstinas atsigręžti į Sąjungos prasmę, permąstyti jos misiją

Popiežiaus vizitas į Strasbūrą lapkričio 25 dieną aplankant Europos Parlamentą ir Europos Tarybą dar kartą skatina prisiminti iššūkius, kuriuos patiria Europos vienybės idėja, kokia Europos misija ateityje. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin interviu Vatikano televizijai pasidalija mintimis, koks galėtų būti krikščionių indėlis sprendžiant vertybinę krizę. Tuo tarpu Europos Parlamento pirmininkas Martin Schulz straipsnyje skelbtame Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“ pasidalija lūkesčiais, siejamais su popiežiaus vizitu.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Strasbūrą vyksta praėjus 26 metams po Jono Pauliaus II apsilankymo. Anąsyk Jonas Paulius II kaip suvienytos Europos misijos sferas įvardijo kūrinijos išsaugojimą, solidarumą migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu, integralios žmogaus vizijos atkūrimą. Ar šios temos tebėra aktualios šiandien? Pasak Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Parolin, šiandien šie klausimai dar aktualesni, kaip ne kartą savo pasisakymuose pabrėžė popiežius Pranciškus. Šalia jų – tam tikras nusivylimas Europos projektu, prarasta dalies europiečių viltis, kad Europa gali išspręsti žemyne vyraujančias problemas. Kardinolas Parolin primena, kad popiežius kalba ir apie „pavargusią Europą, kuriai reikia padėti atjaunėti“. Čia svarbi ne tik nedarbo problema, su kuria susiduria ypatingai Europos jaunimas. Vis didėja vertybinė krizė. Nors12 žvaigždžių Europos vėliavoje nurodo į Mergelės Marijos karūną, nors Europos šaknys krikščioniškos, būtent tai dažnai tampa diskusijų objektu. Kardinolas Parolin primena, kad Lisabonos sutartyje paminėtos vertybės iš esmės yra krikščioniškos. Be to, reikia nepamiršti ir ypatingo krikščionių indėlio Europos kūrime. „Manau, kad mes, krikščionys, ir ypač katalikai turime būti įsitikinę šio projekto nešamu gėriu ir naudingumu, ir prisidėti dviem būdais. Viena vertus, suteikti Europai širdį, sielą. Ypač dažnai šiandien skundžiamasi – kad Europai trūksta sielos. Tai būtų mūsų esminis indėlis. Taip pat noriu pacituoti mintį, kuri labai svarbi popiežiui Benediktui XVI – reikia praplėsti proto ribas, tarp proto ir tikėjimo nėra priešpriešos, tai turi tapti susitikimo ir bendradarbiavimo vieta su visais, kuriant tokią Europą, kokios visi trokštame ir svajojame.

Tuo tarpu Europos Parlamento pirmininkas Martin Schulz tikisi, kad popiežiaus vizitas padės atsakyti europiečiams į klausimą, kokia turėtų būti Europos misija ateityje. Minėtoje „L‘Osservatore Romano“ publikacijoje jis primena ir Jono Pauliaus II kalbą, sakytą Europos Parlamente 1988 m. spalio 11 d. Tai buvo įžanga į Europai išaušusius annus mirabilis, nepaprastus metus: 1989-uosius. Jono Pauliaus II ir Bažnyčios vaidmuo procese, kuris padarė galą sovietiniam jungui buvo esminis: keliant laisvės klausimą, milijonų Centrinės ir Rytų Europos žmonių nepriklausomybę. Pasak Martino Schulzo, Bažnyčia visuomet padėjo Europai augti, prisidėjo jai vienijantis. Kokią misiją Europa turi atlikti ateityje? Popiežiaus Pranciškaus vizitas padės atsakyti į šį klausimą, paskatins europiečius įsigilinti, kokia mūsų sąjungos prasmė. Ar norime, kad Europa būtų tik bendra rinka laisvam kapitalo ir prekių judėjimui, ar norime Europos, kuri atnaujintų solidarumo, tolerancijos, pagarbos žmogui vertybes, kurios įkvėpė Europos projekto kūrėjus.

Popiežiaus Pranciškaus, popiežiaus iš „pasaulio periferijų“, buvimas Strasbūre gali pasitarnauti prabudinant Sąjungą iš neraminančio praradimo jausmo, kuris pastaraisiais metais skatino europiečius labiau ieškoti kaltųjų nei imtis sprendimų. Turime kartu keliauti tuo pačiu keliu, vedini to paties tikslo. Šis kelias turi vesti Europą link jos periferijų: materialių ir nematerialių, geografinių ir dvasinių. Europos Parlamento pirmininkas primena, kad vienas pirmųjų popiežiaus Pranciškaus viešų veiksmų buvo kelionė į Lampedūzą, Europos pakraštį, kur didelį išbandymą patiria europiečių solidarumas ne tik su atvykėliais, bet tarpusavyje. Ne tik Pranciškaus žodžiai, bet jo istorija mums turėtų priminti, kaip šiandien Europa tapo imigracijos vieta, prieš tai pati ilgai buvusi emigracijos žemynu. Sprendimas ateičiai gali būti ne tik sukurta legalios imigracijos sistema, bet ir didinamos pastangos, kad prašančiųjų prieglobsčio priėmimas taptų bendra atsakomybė.

„Atsivėrėme globalizacijai ne tam, kad ji mus sugniuždytų, tačiau kad padėtume jai tapti žmogiška, socialia, tvaria. Priėmėme Europą ne tam, kad apgintume savo pasiekimus apsitverdami sienomis, tačiau kad vis daugiau žmonių galėtų džiaugtis mūsų teisėmis“, - rašo M. Schulz, dėkodamas popiežiui už netrukus prasidėsiantį vizitą į Strasbūrą, tikėdamas, kad jis prisidės pažadinant senąją Europą iš sąstingio, padės jai grįžti tarp žmonių ir į savuosius pakraščius. (Vatikano radijas)