Popiežius Europos Parlamente: Europa, drąsiai apkabink savo praeitį, su pasitikėjimu
žiūrėk į ateitį, su viltimi gyvenk dabartyje! (+video)
Šiandien trokštu kreiptis vilties ir padrąsinimo žinia į visus Europos piliečius,
- sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gana ilgą kalbą, antradienio rytą sakytą Europos
Parlamente. Vilties žinia remiasi tikėjimu, jog sunkumai gali virsti galingais vienybės
ugdymo veiksniais, padėti įveikti visas baimes, su kuriomis šiuo metu susiduria Europa
ir visas pasaulis. Noriu taip pat padrąsinti sugrįžti prie Europos Sąjungos tėvų steigėjų
ambicingo politinio projekto, kurio pagrindas yra pasitikėjimas žmogumi, ne tik žmogumi
kaip piliečiu ar ekonomikos subjektu, bet visų pirma žmogumi kaip asmeniu, apdovanotu
transcendentiniu orumu.
Visų pirma noriu pabrėžti tą glaudų ryšį, kuris jungia
šiuos du žodžius: „orumas“ ir „transcendentinis“, - sakė Pranciškus, primindamas,
kad žodis „orumas“ buvo tapęs tarsi raktažodžiu, žymėjusiu visą pokarinį Europos atsikūrimo
laikotarpį. Tokį įsitikinimą suformavo ne tik istoriniai įvykiai, bet jis teka iš
pačios europietiškos savivokos, gimusios iš Graikijos ir Romos, keltiškų, germaniškų
ir slaviškų substratų susitikimo, kurie susilydę su krikščionybe sukūrė „asmens“ sampratą.
Apie kokį orumą galėtume kalbėti jei nebūtų galimybės laisvai išsakyti savo mintis
ir be suvaržymų išpažinti tikėjimą? Ar būtų įmanomas orumas, jei nebūtų aiškių juridinių
normų, apribojančių jėgos viešpatavimą ir teisę priešpastatančių tironijai? Apie kokį
orumą galima kalbėti kai žmonės diskriminuojami, negali pasirūpinti maistu ir pragyvenimui
būtiniausiai dalykais, neturi darbo? Ginti žmogaus orumą, reiškia pripažinti visas
pagrindines teises, kurių niekas negali atimti ir kurios negali būti aukojamos dėl
ekonominių interesų. Dėl to reikia būti atsargiems, kad išvengtume nesusipratimų,
kuriuos gali paskatinti dviprasmiškas žmogaus teisių suvokimas arba paradoksalus piktnaudžiavimas
jomis.
Šiandien matome vis didesnio individualių teisių iškėlimo tendenciją,
už kurios slypi žmogaus asmens koncepcija, atskirta nuo socialinio ir antropologinio
konteksto. Kai teisės samprata nesusiejama su komplementaria pareigos samprata, tuomet
iškeliamos individo teises, nekreipiant dėmesio į tai, kad kiekvienas žmogus yra susijęs
su savo socialiniu kontekstu, kuriame vieno žmogaus teisės ir pareigos susijusios
su kitų žmonių teisėmis ir pareigomis ir su visos visuomenės bendru gėriu. Tad manau,
- sakė Pranciškus, - kad šiandien gyvybiškai svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą,
kad joje individuali, asmeninė plotmė būtų išmintingai sujungta su bendruoju gėriu,
su „mumis visais“. Žmogų reikia suvokti ne kaip absoliutą, bet kaip esantį santykyje
su kitais.
Pasak popiežiaus, viena šiandien labiausiai Europoje paplitusių
ligų yra ryšių su kitais neturinčio žmogaus vienatvė. Ją dar labiau paaštrino ekonominė
krizė, kurios pasekmės dramatiškai veikia socialinį gyvenimą. Pastaruoju metu, kartu
su Europos Sąjungos plėtros procesu, padidėjo piliečių nepasitikėjimas jos institucijomis.
Daug
ženklų byloja, kad Europa jaučiasi pasenusi ir pavargusi, kad trūksta jai vaisingumo
ir gyvybingumo, kad susilpnėjo ją įkvėpusių idealų trauka, o įsivyravo institucijų
biurokratinės taisyklės. Nusivylę konstatuojame, kad politinių debatų centre yra techniniai
ir ekonominiai klausimai, o ne antropologiniai orientyrai. Žmogui gresia pavojus būti
mechanizmo sraigteliu, vartojimo objektu, o kai jo gyvenimas nenaudingas mechanizmui,
jis be gailesčio išmetamas, kaip matome nepagydomų ligonių, apleistų senų žmonių ar
prieš gimimą nužudomų vaikų atvejais.
Iškelti žmogaus orumą reiškia pripažinti
kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertingumą. Gyvybę gavome kaip dovaną ir ji negali
būti mainų ar prekybos objektas. Rūpintis silpnais žmonėmis ir tautomis reiškia saugoti
atmintį ir viltį. Rūpintis atstumtais ir kenčiančiais žmonėmis reiškia patepti juo
orumu.
Tad kaipgi grąžinti pasitikėjimą ateitimi? Kaip jį įskiepyti visų pirma
jaunajai kartai, kad su viltimi siektų vieningos ir taikios, išradingo ir kūrybingos,
gerbiančios teises ir suvokiančios pareigas Europos idealo? Atsakydamas į šiuos kausimus
popiežius savo klausytojams priminė vieną Vatikane esantį garsųjį meno kūrinį – Rafaelio
freską „Atėnų mokykla“, kurios centre pavaizduoti Platonas ir Aristotelis, vienas
pirštu rodantis aukštyn, į idėjų pasaulį, į dangų, kitas – tiesiantis ranką pirmyn,
į konkretų pasaulį. Manau, kad tai puikiai vaizduoja Europos istoriją ir pašaukimą,
kur dangus nurodo į transcendentiškumą, europiečiams visada būdingą atsivėrimą Dievui,
o žemė vaizduoja praktinius ir konkrečius sugebėjimus spręsti įvairias situacijas
ir problemas. Europos ateitis priklauso nuo to, ar bus atrastas gyvybiškas šių dviejų
elementų ryšys. Jei Europa nebus pajėgi atsiverti gyvybės transcendentiškumui, jai
grės pavojus prarasti savo sielą ir tą „humanizmo dvasią“, kurią ji myli ir gina.
Toliau
savo kalboje Pranciškus sakė, kad iškeliant žmogaus asmens orumą kaip svarbiausią
kriterijų neįmanoma nutylėti kokia svarbi buvo krikščionybės įtaka tokių fundamentalių
europietiškų vertybių kaip solidarumas, subsidiarumas, asmens orumu paremtas humanizmas
formavimuisi. Grąžinti Europai viltį tai ne tik iškelti žmogaus asmens orumą, bet
taip pat sukurti galimybes, kad jis galėtų kūrybingai reikštis. Europos indėlis į
viso pasaulio civilizaciją fundamentalus, o ir šiandien netrūksta įvairių sričių,
kuriose Europa pirmauja, pavyzdžiui gamtai nekenksmingų energijos šaltinių paieškos
ir ekologijos srityse.
Pranciškus paminėjo šeimos vaidmenį ir darbą, nes čia
pirmiausiai išsikleidžia žmogaus talentai. Tai viena vertus reikalauja, kad naujais
būdais būtų tarpusavyje derinami darbo rinkos lankstumas ir įsidarbinimo perspektyvų
tikrumas, bet antra vertus reikia ir tokio socialinio konteksto, kuriame svarbiausia
būtų ne vien pelnas, bet visiems būtų sudaromos sąlygos sukurti šeimą ir auginti vaikus.
Popiežiaus kalboje paminėta ir tragiška į Europą migruojančių žmonių padėtis. Viduržemio
jūra yra tapusi migrantų kapinynu! Su migracija susijusios problemos išsispręs, jei
Europa sugebės pasiūlyti aiškią kultūrinę tapatybę ir sukurs tokias juridines normas,
kurios tuo pat metu saugos europiečių teises ir garantuos svetingumą imigrantams.
Brangūs
Eurodeputatai, - sakė Pranciškus baigdamas savo kalbą Europos Parlamente, - laikas
kurti Europą, kuri suktųsi ne tik apie ekonomiką, bet vadovautųsi žmogaus asmens sakralumu
ir neliečiamomis teisėmis, kuri drąsiai apkabintų savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėtų
į ateitį ir su viltimi gyventų dabartyje. (Vatikano radijas)