Prancūzų vyskupas: pamiršome, kad mes visi perėjome embriono stadiją?

Lapkričio 26 dieną Prancūzijos parlamentinėje Nacionalinėje Asamblėjoje bus svarstoma rezoliucija, skirta paminėti debatams, kurie prasidėjo prieš keturiasdešimt metų ir baigėsi abortų įteisinimu 1975 metais. Pagal rezoliucijos projektą, pateiktą lapkričio 14 dieną, numatoma iškilmingai pabrėžti tariamą „teisę“ į abortą.

Artėjant balsavimui dėl rezoliucijos viešą kreipimąsi paskelbė vyskupas Guy de Kerimel, Prancūzijos vyskupų konferencijos darbo grupės apie „Socialinį aborto reiškinį ir ugdymą“ vadovas.

Pasak jo, šis politinis gestas, pristatantis abortą tarsi banalią medicinos paslaugą, skirtą moterų laisvei, sunkiai pagrindžia tokią „pamatinę teisę“. Ar gali žmogaus teisė remtis kitų žmogiškų būtybių gyvybės atėmimu pačioje jų gyvenimo ir augimo pradžioje? Ar mes pamiršome, kad visi perėjome embriono stadiją?

Žinoma, moterų laisvės bei moterų ir vyrų lygybės gynimas yra teisingos bylos. Tačiau apie kokią laisvę kalbame šiuo atveju? Kai skaitome pasakojimus didelio skaičiaus moterų, kurios abortavo, galima pajusti jų kančią, aplinkos spaudimą, dažnai tėvų, o vėliau ilgalaikį kentėjimą dėl padaryto veiksmo. Kai kurioms tai yra tikras pragaras: apie tai, be jokio religinio matmens, kalba sociologai, psichologai ir psichoanalitikai. Kodėl poabortinė trauma yra nutylima ar paprasčiausiai neigiama? Ar galime kalbėti apie laisvę, kai yra draudžiama kalbėti?

Taip, laisvė iš tiesų turi būti vyro ir moters santykių bei motinystės pagrindas. Meilė tarp dviejų asmenų apima ir laisvę, jei ji iš tiesų nori būti pilnai žmogiška. Tėvystė ir motinystė reikalauja laisvių įpareigojimo.

Reikia dirbti dėl moterų laisvių ir vyrų bei moterų lygybės tokia kryptimi, kad nėštumas netaptų tarsi agresija, kuri pateisintų „teisėtą gynybą“ nuo tariamo ir nekalto „agresoriaus“, jį sunaikinant ir jam perkeliant visas neatsakingo elgesio pasekmes. (Vatikano radijas)