Pranciškus: iš mūsų egoizmo kylanti įvairovė skaldo, iš Šventosios Dvasios – turtina
(+video)
Šeštadienio popietę Pranciškus aukojo šventąsias Mišias lotynų apeigų katalikų bendruomenei
priklausančioje katedroje, dedikuotoje Šventajai Dvasiai, Stambulo centre. Tai buvo
eucharistinis susitikimas su Turkijos katalikais, kurie priklauso skirtingoms liturginėms
tradicijoms: ne vien lotynų apeigų, bet ir sirų, chaldėjų bei armėnų apeigų. Tai atsispindėjo
ir pačių Šventojo Tėvo vadovautų Mišių apeigose: psalmė buvo giedama pagal chaldėjų,
o Evangelija skaitoma pagal sirų apeigas. Bendruomeninės maldos skaitytos prancūzų,
italų, anglų, turkų, arabų ir ispanų kalbomis.Kartu su Šventuoju Tėvų Mišias aukojo apie penkiasdešimt kitų kunigų, priklausančių skirtingoms, tačiau katalikiškoms tradicijoms. Pačioje katedroje gali sutilpti apie pusšešto šimto žmonių.
Pranciškus savo homilijoje padėkojo kitų krikščioniškų konfesijų atstovams, kurie taip pat broliškai dalyvavo Mišiose: pirmiausia, ortodoksų patriarchui Baltramiejui, taip pat sirų ortodoksų metropolitui, armėnų apaštaliniam vikarui ir kelių protestantų bendruomenių delegatams.
Homilijoje popiežius kalbėjo, šį sykį katalikų Bažnyčios kontekste, ką reiškia tokia apeigų ir bendruomenių įvairovė.
Bažnyčios siela yra Šventoji Dvasia. Ji teikia gyvybę, pažadina dovanas, kurios turtina Dievo tautą, ir, ypač, sukuria vienybę tarp tikinčiųjų: iš daugelio padaro vieną kūną, Kristaus kūną. Visas Bažnyčios gyvenimas ir misija priklauso nuo Šventosios Dvasios, Ji viską padaro, - sakė Pranciškus, primindamas apaštalo Pauliaus mokymą, kad ištariame „Jėzus yra Viešpats“ tik todėl, kad mumyse veikia Dvasia. Ji žadina mumyse maldą. Kai sugebame sulaužyti savo egoizmo ratą, sutikti kitus, juos išklausyti ir jiems padėti – taipogi Šventosios Dvasios pastūmėti. Kai atskleidžiame savyje iki tol nepažintą sugebėjimą atleisti ir mylėti tą, kuris mums nenori gero, esame pagauti Dvasios. Kai padarome daugiau nei mums patogu ir broliams sušildome širdis, galime būti užtikrinti, kad buvome paliesti Dvasios.
Skirtingos dovanos Bažnyčioje, rodos, kuria netvarką, bet iš tiesų, Dvasiai vedant, yra didžiulis turtas, nes Šventoji Dvasia yra Dvasia tokios vienybės, kuri nėra vienodumas. Ir tik Šventoji Dvasia gali sužadinti skirtingumą, daugiaformiškumą, tuo pat metu užtikrinant vienybę.
Kai mes patys norime būti skirtingi, kai užsidarome savo ypatingumuose ir išskirtinumuose, tada kuriame pasidalijimą. Kai mes pradedame kurti vienybę pagal savo žmogiškus planus, baigiame visų suvienodinimu, sustandartinimu. Bet jei leidžiamės būti vedamais Šventosios Dvasios, tada turtingumas, skirtingumas, įvairovė niekad netampa konfliktu, nes Dvasia mus ragina gyventi įvairove Bažnyčios bendrystėje. Narių ir dovanų skaitlingumas yra harmonizuojamas Kristaus Dvasios, kurią Tėvas siuntė ir nuolatos siunčia, kad tikintieji būtų viena. Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią vieninga: vieninga tikėjime, meilėje, vidinėje dermėje.
Tai yra viltinga perspektyva, bet sunki, nes mumyse visada yra pagunda priešintis Šventajai Dvasiai, kuri stengiasi mus išjudinti. Mums, pasak popiežiaus, yra lengviau būti savo nejudriose ir nekintančiose pozicijose. Bet ne tada, kada Bažnyčia pretenduoja sureguliuoti ir prijaukinti Šventąją Dvasią, yra jai ištikima. Mes, krikščionys, tampame tikrais mokiniais ir misionieriais, paliečiančiais sielas, palikdami gynybines pozicijas ir leisdamiesi būti vedamais Dvasios. O Ji yra šviežumas, fantazija, naujovė. Pernelyg didelis rėmimasis savo idėjomis, pasitikėjimas savo jėgomis, taip pat mūsų ambicijos ir pasipūtimas, mūsų gynybiniai mechanizmai trukdo suprasti kitus ir atsiverti nuoširdžiam dialogui. Tačiau Bažnyčia, gimusi Sekminėse, gauna Šventosios Dvasios ugnį, kuri ne tiek pripildo protą idėjomis, kiek uždega širdį; Šventosios Dvasios vėjas nesuteikia Bažnyčiai galios, bet sugebėjimą tarnauti meilėje, o tai yra kiekvienam suprantama kalba. (Vatikano radijas)
| All the contents on this site are copyrighted ©. |