Kard. P. Parolin vienuolijų vyresniesiems: „Nesibaimindami leiskitės link istorijos
periferijų“
„Su popiežiumi Pranciškumi link istorijos periferijų: Bažnyčios širdis“. Švietimas,
migrantai, skurdas, šeimos krizė: žvilgsnis į kritines temas, kad galima būtų eiti
toliau, kartu atrandant naujus būdus kaip liudyti artimo meilę, atsiliepiant į sunkumus
konkrečiais veiksmais. Tam buvo skirta konferencija, kurią gruodžio 4-6 dienomis Romoje
surengė Italijos vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos ir vienuolijų aukštesniųjų
vyresniųjų sąjunga. Susitikime siekta pagilinti charizmų aktualumą atsiliepiant į
dabartinio laikmečio iššūkius, atnaujinant veikimo būdą, sielovadinius prioritetus.
Paskutinę
konferencijos dieną buvo švenčiamos Šv. Mišios, kurias aukojo Vatikano valstybės sekretorius
kardinolas Pietro Parolin. Homilijoje jis paminėjo, kad kartais pasikeitusios aplinkybės
atneša kai kuriuos pokyčius ir paragina naujai patvirtinti vienuolinio gyvenimo tapatybę,
kad liktume ištikimi sau. Tam jėgų ir energijos semiamės iš Dievo Žodžio. Šv. Dvasia
padeda Dievo Žodžiui suskambėti mumyse naujomis spalvomis ir tonais, atskleisdama
naujas ypatybes, kurios praturtina, padeda geriau suprasti dalykus ir dovanoja atsakymus
į naujas problemas, - kalbėjo kardinolas. Jis pastebėjo, kad vienuolinis gyvenimas
gimsta iš nuostabos ir jaudulio, kylančio tikinčiojo širdyje, norint išgyventi Jėzaus
atjautą pavargusiam žmogui, kuris klaidžioja ieškodamas šviesos švyturio, kuris apšviestų
jo trapų gyvenimą. Jėzus dovanojo mums išganymą, nes buvo tobulai susivienijęs su
Tėvu, taip ir mes galime būti veiksmingi misionieriai ir meilės liudytojai, įsitvirtinę
Kristaus meilėje. Jei širdyje nešiosimės Kristų, ši saulė sušildys mus ir jos energija
neapsiribos ankšta, vien mums priklausančia erdve, tačiau skleis spindulius arti ir
toli nuo mūsų, sakė kardinolas Parolin.
Jis priminė popiežiaus Pranciškaus
ne kartą paminėtą mintį, kad Bažnyčia auga per asmeninį susižavėjimą. Viena vertus,
patraukia paties Kristaus asmuo ir gyvenimas, šventųjų ir kankinių pavyzdžiai. Kita
vertus, kiekvieno pakrikštytojo gyvenimas, o ypač pašvęstojo, turėtų būti veidrodis,
pajėgus atspindėti iš Viešpaties sklindančią šviesą, taip ragindamas klausti, koks
šios šviesos šaltinis ir kas įkvepia geranoriškumu bei artimo meile apsirengusio tikinčiojo
elgesį.
„Jūs, vienuoliai ir vienuolės, savo pašvęstuoju gyvenimu liudijate,
kad įmanomas ir trokštamas toks gyvenimo būdas, kuris kviečia gyvenimą dovanoti artimui.
Tokios būties kvapas, kuri ieško laimės ir autentiškos savo egzistencijos prasmės
dovanodama save artimui vardan Jėzaus meilės, gali būti iškalbingas priminimas“, -
sakė kardinolas Parolin, palinkėdamas vienuoliams įvairias charizmų turtingumo formas
pasitelkti tarnystei visiems, atsiliepti į konkrečias kančias ir poreikius, kuriuos
sutinka kelyje, tokiu būdu giliai ir kūrybiškai išgyvenant savo vienuolinę tapatybę,
bei paskatindamas nesibaiminant leistis link istorijos periferijų, kur laukiama Kristaus
paskelbimo ir aktyvaus brolių solidarumo.
Konferencijoje buvo surengta ir
apskritojo stalo diskusija, kur pasisakė Šventojo Sosto spaudos salės direktorius,
tėvas Federico Lombardi SJ, primindamas vienuoliams ir vienuolėms kai kuriuos popiežiaus
Pranciškaus mėgiamus raktinius žodžius, kurie padėtų naujai pažvelgti į dvasingumą.
Kalbėdamas apie naują popiežiaus Pranciškaus žodyną bei jo „komunikacijos revoliuciją“,
t. Lombardi išvardijo septynis žodžius. Visų pirma, tai „išeiti“ - atgaivinti
misionierišką Bažnyčią, žvelgiančią į išorę, kad neštų Evangeliją; „Eiti, keliauti“
– keliaujantis ganytojas, į gyvenimą žvelgiantis kaip į piligrimystę, bandantis įžvelgti
savo gyvenime dieviškąją valią. Eiti kartu, sinodiškai, ieškant bendro kelio; „Klausytis
ir stebėtis“ – kelyje sutinkame žmones, kurių nepažinojome, o Dievas
yra siurprizų Dievas. Įsižiūrėti, atpažinti ženklus yra esminiai dalykai; „Susitikimas“
– popiežius kalba apie susitikimo kultūrą, tai svarbus bruožas einant link kitų. „Tarnauti“
– tarnauti Dievui, Bažnyčiai, artimui; „Įtraukti“ – arba
priešintis atmetimo kultūrai – atmesti vergovę, marginalizaciją, prekybą žmonėmis; „Sergėti“
– tai bendra atsakomybė pasaulio ir kitų atžvilgiu, kurie mums patikėti saugoti su
meile ir atsakomybe.
Vyskupas Bruno Forte toje pačioje apskritojo stalo diskusijoje
pabrėžė tris bruožus, kurie, jo nuomone, padeda popiežiui pasiekti visų širdis: nuoširdumą,
paprastumą, išmintingumą. Pranciškaus pontifikatą jis apibūdina kaip „ypatingą
malonės ir vilties visiems laiką, pratęsiant tai, kas buvo parengta popiežiaus Benedikto
XVI dvasinės reformos“. (Vatikano radijas)