Popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinei taikos dienai: Nebe vergai, bet broliai
Sausio 1 dieną bus švenčiama Pasaulinė taikos diena, jau 48-ąjį kartą. Tradiciškai
šia proga skelbiama popiežiaus žinia, kurią šiemet Pranciškus skyrė temai „nebe vergai,
bet broliai“.
Šią temą Šventasis Tėvas organiškai susiejo su praėjusių metų
žinia, kurioje buvo kalbama apie žmonių tarpusavio brolybę, apie tai, kad negalime
egzistuoti vieni be kitų, kad iš tiesų augame, kai vienas kitą sutinkame kaip lygų
orumu ir laisve, teisingume ir meilėje.
Tačiau vieno asmens išnaudojimas ir
pavergimas iš kito asmens pusės labai sunkiai sužeidžia žmonių bendrystę ir pašaukimą
lygiems, oriems, teisingiems tarpusavio santykiams.
Šiemetinio laiško tema,
rašo Pranciškus, yra pasiskolinta iš apaštalo Pauliaus laiško Filemonui, kurio apaštalas
prašo priimti pastarajam priklausiusį vergą Onesimą kaip „brangų brolį“, nes jie abu
yra krikščionys. Priklausymas Kristui, naujas krikščionio gyvenimas apima ir visuotinės
brolystės, kurios pagrindas yra Dievo kūrime, atstatymą. Jis atnaujina visus tarpusavio
santykius. Brolybė, patikslina popiežius, nereiškia vienodumo.
Deja, nuodėmės
tikrovė daug kartų skaudžiai pažeidžia žmonių lygybę. Tai matome ir pirmuosiuose Biblijos
puslapiuose, kuriuose pasakojama apie tai, kaip Kainas nužudė Abelį, savo brolį. Atmetus
bendrystę ir brolybę yra kuriama pavergimo kultūra su visomis iš to išplaukiančiomis
pasekmėmis.
Nuo neatmenamų laikų žmonių visuomenėms yra žinomas pavergimo
reiškinys. Buvo laikotarpių, kai vergovė buvo visuotinai priimta ir teisiškai reguliuojama,
nustatant kas gimsta laisvu ir kas vergu, kas gali būti pavergtas ir kas gali būti
išlaisvintas. Teisė priėmė, kad vienas žmogus gali būti kito žmogaus nuosavybė ir
prekė. Po žmonijos sąžinės teigiamos pažangos vergovė buvo panaikinta, kaip nusikaltimas
prieš žmogiškumą. Ir vis dėlto, nepaisant tarptautinių susitarimų ir veikimo strategijų,
dar ir šiandien milijonai asmenų – moterų, vyrų ir vaikų – yra pavergti, gyvena be
laisvės.
Šventasis Tėvas išvardijo pavergimo situacijas: tai gali būti pavergimas
darbo sektoriuje, kaimuose ir miestuose, žemės ūkyje ar industrijoje, asmenims dirbant
tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka jokių orumo ir tarptautinių standartų. Tai gali
būti migrantai, kurie išgyvenę mirtinus kelionės pavojus patenka į nežmogiškus sulaikymo
centrus. Beje, dažnai būtent migrantai, neturėdami kitos išeities, sutinka su vergiškomis
darbo sąlygomis. Dar kita didelė grupė yra seksualinio išnaudojimo aukos, tarp kurių
nepilnamečiai, taip pat priverstinai ištekintos ar parduotos nuotakos. Kitos pavergimo
formos yra prekyba organais, prievarta tapti kariu ar užsiimti neteisėta veikla.
Kokios
yra pavergimo priežastys? Pirminę priežastį galima pavadinti ontologine: tokią žmogaus
asmens sampratą, kuri leidžia su žmogumi elgtis kaip su daiktu. Kai nuodėmė sugadina
žmogaus širdį, nutolina jį nuo Kūrėjo ir nuo brolių, tada kiti nebėra suvokiami kaip
lygūs orume.
Greta šios ontologinės priežasties, neigiančios kito asmens
žmogiškumą, yra kitos. Pirmiausia tai skurdas, atmetimas, menkas išsivystymas, kombinuotas
su menkomis švietimo ir darbo galimybėmis. Dažnai pavergimo aukos yra tie, kurie bandė
išsiveržti iš skurdo rato. Kita priežastis yra korupcija, sugedimas tų, kurie siekia
praturtėti bet kuriuo būdu, kurie pirmenybę teikia pinigo dievaičiui. Dar kitos pavergimo
priežastys yra konfliktai, nusikalstamumas ir terorizmas.
Ką mes galime padaryti,
ką reikėtų daryti? Pirmiausia, atsikratyti bendro abejingumo klimato. Šiame kontekste
popiežius priminė vienuolijų, ypač moterų, tylų ir milžinišką darbą, dirbamą jau dešimtmečiais,
gelbstint, neretai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, pavergimo aukas: tiesiogiai,
psichologiškai ir dvasiškai, vėliau padedant integruotis į visuomenę.
Reikia
didesnio institucijų įsipareigojimo – prevencijoje, aukų apsaugoje ir atsakingųjų
persekiojime, pridūrė popiežius. Pasak jo, įsipareigojimas iš tiesų turi būti visuotinis:
ne vien teisėsaugos, ne vien valstybių, bet ir nevyriausybinių institucijų, įmonių.
Kad įveiktume pavergimo reiškinį, reikia tokios mobilizacijos, kuri savo mąstais prilygtų
tam reiškiniui. Jo negali įveikti viena bendruomenė ar viena valstybė. Šventasis Sostas
apie tai nuolatos kalba ir kuria konkrečias iniciatyvas, kuriomis padeda aukoms ir
priešinamasi vergovės reiškiniui.
Trokštų pakviesti kiekvieną, pagal savo vaidmenį
ir atsakomybę, broliškai veikti dėl tų, kurie yra vergovės būklėje, rašo Pranciškus,
prašydamas neužmerkti akių, neskatinti vergovės perkant produktus, pagamintus vergišku
darbu, įsipareigojant nevyriausybinėse asociacijose, galiausiai, nusišypsant gatvėje
tam žmogui, kuris kitaip yra tarsi „nematomas“. Žinome, kad Dievas kiekvieno iš mūsų
paklaus: „ką padarei savo broliui“? (Pr 4,9-10). (Vatikano radijas)