T. R. Catalamessa II Advento pamokslas: taika kaip uždavinys
Penktadienio ryte popiežius Pranciškus ir Romos Kurijos nariai išklausė antrąjį t.
Raniero Cantalamessa Advento pamokslą. Popiežiaus namų pamokslininkas šiais metais
pamokslauja apie taiką. Jei prieš savaitę kalbėjo apie taiką, kaip Dievo dovaną, tai
šį kartą – kaip uždavinį mums. „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“,
sako Jėzus savo mokiniams.
T. Cantalamessa atkreipė dėmesį, kad palaiminimuose
taip pat kalbama apie romiuosius. Tai yra žmonės, kurie yra taikūs. O taikdarys, būtent,
yra tas, kuris veikia ir dirba dėl taikos ten, kur yra susipriešinimas.
Apie
kokią taiką yra kalbama? Jėzus palieka savo mokiniams tokią taiką, kuri skiriasi nuo
pasaulio taikos. Jėzaus gyvenimo laikais kitas didis žmogus skelbė pasauliui apie
taiką: imperatorius Cezaris Augustas. Tarp savo didžių darbų jis pamini ir tai, kad
pasaulyje įtvirtino „Romos taiką – pax romana“. Tai taika, kuri buvo pasiekta per
daug pergalių. Tačiau Jėzaus taika yra kitokia. Ji nėra pergalių prieš kitus, bet
pergalių prieš save vaisius. Jį sunaikina priešiškumą, nedraugiškumą savyje, o ne
priešą.
Šis principas yra teisingas ne vien tikėjimo kontekste, bet taip pat
politiniame ir socialiniame gyvenime. Šiandien aiškiai matome, kad tikroji taika pasiekiama
sunaikinant ne priešą, o priešiškumą, ne ginklais, o dialogu. T. Cantalamessa pacitavo
Abraoma Linkolną, kuriam buvo papriekaištauta, kad jis per daug kalbasi su savo priešais,
kai šiuos reiktų sunaikinti. „Bet argi nesunaikinu priešų, kai jie tampa mano draugais?“,
atsakė Linkolnas. Situacija pasaulyje reikalauja, kad Augusto metodas būtų pakeistas
Kristaus metodu. Viena iš priežasčių, dėl kurių kai kurie konfliktai niekaip neišsprendžiami
yra būtent ta, kad norima ir viliamasi vieną dieną sunaikinti savo priešą. Bet jei
teisingas yra Tertuliano pasakymas, kad krikščionių kankinių kraujas yra naujų krikščionių
sėkla, tai teisinga ir tai, kad priešų kraujas yra naujų priešų sėkla.
Kalbant
apie socialinę taiką tai, vėlgi, nėra paprasčiausias prievartos nebuvimas pasiektas
per vienos pusės dominavimą prieš visus kitus, nutildant visus kitus. Tikra socialinė
taika taip pat pasiekiama per dialogą, per visų įtraukimą, per teisingumą ir pagarbą.
Vienas iš didelių uždavinių taikdariams yra taika tarp religijų, naujas, sunkus
ir skubus darbas. Kaip buvo pasakyta 1993 metais Pasaulio religijų parlamente, nėra
taikos tarp tautų, jei nėra taikos tarp religijų. Ir nėra taikos tarp religijų be
dialogo. Pamatas šiam dialogui yra tikėjimas, kad turime vieną Dievą. Taip, gerai
žinome, kad yra daug idėjų apie dievybę, tačiau taip pat žinome, kad Dievas yra vienas.
Mes, krikščionys, tikime Šventąja Dvasia, kuri susieja ne vien visus pakrikštytuosius,
bet ir visus geros valios žmones.
Svarbu kalbėti apie taiką tarp Bažnyčios
ir Izraelio. Yra dalykų, kurių hebraizmas negali priimti ir kurių Bažnyčia negali
atsisakyti, kaip kad Jėzaus, kaip Viešpaties ir Mesijo skelbimo, bet taip pat yra
labai daug bendrumo ir papildomumo. Apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams eilutės (2,
14-16) tapo dviejų priešingų ikonografinių tradicijų ištakomis. Abiejuose vaizduojamas
Jėzaus kryžius ir dvi moterys – Bažnyčia ir Jeruzalė. Bet vienoje tradicijoje jos,
stovėdamos kairėje ir dešinėje, abi žvelgia į Kryžių pagal apaštalo žodžius apie „sugriautą
priešiškumą“, o kitoje vienas angelas kelia vieną moterį, Bažnyčią, link Kryžiaus,
o kitą, Jeruzalę, stumia žemyn. Pastaroji tradicija, deja, yra Bažnyčios istorijos
dalis, Bet šiandien galime džiaugtis, kad visi esame už pirmąją interpretaciją.
Šiandien
populiarus posakis: mąstyk globaliai ir veik lokaliai. Tai gera taisyklė taikai: reikia
mąstyti apie ją globaliai ir pradėti veikti toje aplinkoje, kuri mums yra arčiausiai,
pradedant nuo rankos paspaudimo kaimynui. Milijardas purvino vandens lašų nesudaro
švaraus vandenyno. Milijardai žmonių be taikos nesudarys taikios žmonijos. Todėl kiekvienas
turime padaryti kažką dėl taikos, kad ir mažų dalykų. Kaip galime mes, krikščionys,
save vadinti taikdariais, jei patys pykstamės tarpusavyje? To klausdamas, pasak t.
Cantalamessa, jis neturi galvoje skirtingų krikščioniškų konfesijų, bet kivirčus tarp
pačių katalikų, kurie save priskiria vienai ar kitai pusei, pamiršdami, kad visi priklauso
Kristui, kad visi yra broliai.
Popiežiaus namų pamokslininkas priminė biblinio
Babelio bokšto statybą. Statytojai nebuvo ateistai, norėję mesti iššūkį dangui, priešingai,
buvo pamaldūs žmonės. Tačiau jų nuodėmė buvo ta, kad galiausiai jiems rūpėjo ne dievybės,
bet jų pačių šlovė. Ir galiausiai jie nebesugebėjo susikalbėti tarpusavyje. Tuo tarpu
Apaštalų Darbuose aprašoma visai priešinga situacija: per Sekmines, Šventosios Dvasios
davimą, visi kalba skirtingomis kalbomis ir tuo pat metu visi supranta apaštalus.
Pirmoji krikščionių bendruomenė turi „vieną širdį ir vieną sielą“: ji trokšta pašlovinti
Dievą, o ne save.
Šios dvi galimybės visada išlieka atviros. Net pati dvasiškiausia
iniciatyva gali tapti Babelio bokšto statyba, o ne Sekminėmis. Taip pat ir jo pamokslas,
pridūrė t. Cantalamessa. Turime atidžiai ir nuolatos patikrinti mūsų pačių vidines
intencijas. Tikrą vienybės ir brolybės pavyzdį suteiksime, jei darbuosimės ne dėl
savo pačių, bet dėl Dievo garbės ir dėl kitų gėrio. (Vatikano radijas)