Romoje vyko Europos jaunimo sielovados suvažiavimas. Pokalbis su jame dalyvavusiais
Lietuvos atstovais.
Baigėsi gruodžio 11-13 dienomis Romos Popiežiškojoje „Maria Mater Ecclesiae“ kolegijoje
vykęs ketvirtasis Europos jaunimo sielovados suvažiavimas, kuriame dabartinė jaunimo
sielovados Europoje situacija ir ateitis nagrinėta iš popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo
paraginimo Evangelii gaudium perspektyvos. Popiežiškosios pasauliečių tarybos inicijuotame
renginyje, kurio tema „Jauna Bažnyčia, liudijanti Evangelijos džiaugsmą. Kartu einame
Europos keliais“ dalyvavo daugiau nei 130 delegatų iš Europos vyskupų konferencijų:
vyskupai, sielovadininkai, jaunimo atstovai ir įvairių asociacijų, bažnytinių judėjimų
nariai.
Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislawas
Rylko pristatydamas renginio temą, pabrėžė, kad šių laikų iššūkius - nuovargį ir pesimizmą
- galima įveikti ieškant asmeninio pašaukimo, kreipiant dėmesį į Kristaus kvietimą,
atsiliepiant į jo besąlygišką meilę. Jis ir kiti kalbėtojai pabrėžė Europos konteksto
charakteristiką, kuriai būdinga vis labiau plintanti sekuliarizacija bei modelių įvairovė.
Skambėjo ir kvietimas būti keliaujančia Bažnyčia, misionierių mokinių bendruomene,
kuri imasi iniciatyvios, dalyvauja, lydi, neša vaisius ir švenčia. Aptarta ir Europos
jaunimo esama tikrovė. Nelengva apibūdinti bendrą Europos jaunimo situaciją, kuri
yra daugialypė – nuo britiško meritokratinio modelio iki bendruomeninės skandinaviškos
sistemos, nuo priklausymo šeimyniniams klanams naštos Pietų Europoje iki socialinės
integracijos logikos Europos Centre.
Situacija sudėtinga net žvelgiant į vienos
šalies pavyzdį ir ieškant atsakymų į klausimus kaip ugdyti brandų tikėjimą jaunimo
tarpe? Kaip jiems pateikti autentišką evangelinį gyvenimo būdą ar kaip paraginti remtis
krikščioniškomis ir bendražmogiškomis vertybėmis? Aptarta, kaip, kokiomis formomis
vietinėse Bažnyčiose pastebimas jaunimo Kristaus ieškojimas? Kaip atsiliepia Bažnyčia?
Ar skiriamas laikas ir resursai jaunimo pastoracijai? Ar išeinama iš bažnyčių ieškant
nutolusiųjų?
Antrosios dienos diskusijų centre – kunigo Fabio Attardo, saleziečių
generalinio patarėjo jaunimo sielovadai, pranešimas apie pastoracijos gaires. Jis
pabrėžė, kad pastoraciją visų pirma reikia pradėti nuo minties, kad tai yra mūsų
namai, tai erdvė ir laikas, į kuriuos Dievas mus pasiuntė. Gyvename visuomenėje, kuri
nuolat keičiasi, kur grėsmę tikėjimui kelia ne antireliginės mažumos, o abejingos
masės, kurioms nerūpi tikėjimas ir vertybės. Mūsų tikėjimas turi būti stiprus. Dovana,
kurią gavome ir kuria norime dalintis: tikėjimas, kuris nėra išskirtinumo ar uždarumo
patirtis, o kiekvieno atskiro šių mūsų namų jaunuolio istorija mums yra kvietimas.
Atspirties tašku turi būti Bažnyčia, ja turime remtis, nes be jos jaunimo sielovada
neįmanoma. Jis pabrėžė, kad būtinas atsivertimas, atvira širdis, reikia be baimės
atsiverti Šventosios Dvasios veikimui: nes organizuoti renginius yra lengva, tačiau
sunku juos rengti taip, kad jie skatintų asmeninę brandą.
Grupėse kalbėta
apie drąsą imtis naujovių Europos šalių jaunimo pastoracijai apaštalinio paraginimo
šviesoje. Iškeltas pasiūlymas sukurti Europos jaunimo sielovados centrą, kartu ir
observatoriją, kuri stebėtų jaunimo situaciją Europoje, sekant moto: „Europos Bažnyčios
veikia kartu jaunimo labui“.
Ketvirtajame jaunimo sielovados suvažiavime dalyvavo
keli Lietuvos atstovai. Kalbamės su suvažiavime dalyvavusiais Vilniaus augziliaru
vyks. Arūnu Poniškaičiu, Lietuvos jaunimo pastoracinio centro vadove Dovile
Kačiulyte ir jaunimo pastoracijos veikloje dalyvaujančia savanore Aurelija
Šukelyte.