Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų
šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie
šviesą. Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir
levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš
nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ –
„Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume
duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose
šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji,
jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju
vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam
aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano,
kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6-8.19-28)
DŽIAUKITĖS!
Apaštalas
Paulius savo laiške Tesalonikiečiams, kurio ištrauką girdime antrajame Mišių skaitinyje,
ragina džiaugtis ir tvirtina, kad antgamtinis džiaugsmas padeda išgyventi dabarties
skausmą, padedant iš maldos kylančiam pasitikėjimui. Tai malda, kuri ne užsispyrusiai
reikalauja, kad Dievas išspręstų mums kilusias problemas, bet pasitikintis atsidavimas
Tam, kuris suteikia jėgų įveikti bet kokią tamsą, bet kokį skausmą.
Kristus
tikrai užgimsta mūsų širdyse, jei tik to nuoširdžiai trokštame. Jį susitinkame, leisdami,
kad mūsų skubančiame ir rūpesčių kupiname gyvenime būtų vietos vidiniam to slėpinio
išgyvenimui. Tam reikalinga tik viena sąlyga: mes turime būti savimi, nes tik taip
galėsime priimti Dievą.
Apie tai mums kalba šio sekmadienio Mišių Evangelija.
Pas
Joną Krikštytoją atvyko Sinedriumo pasiuntiniai, kad valdančiųjų vardu paklaustų,
kas yra tas keistas žmogus, kuris, nekreipdamas į nieką dėmesio, vykdo savo keistą
pasiuntinybę, kurio negąsdina jokie valdžios įspėjimai ar grasinimai. „Kas esi?“-
klausia jie Joną. Šis aiškiai pasako: „Aš nesu Mesijas“. Žmogiškai galvojant, buvo
galima pasinaudoti susidariusia proga: valdžia pasimetusi ir, ko gero, pripažintų
Mesiju jį. Tereikėtų tik pasiduoti tiesiog į rankas krintančiai visagalybės pagundai.
Tačiau
Jonas Krikštytojas išlieka tvirtas: jis nėra Dievas. Jis, kaip ir pas jį ateinantys
atgailautojai, atkakliai ieško tiesos… Jonas moko mus, kad, tik pripažindami savo
ribotumą, galime tapti laisvais ir priimti gimstantį Dievą. Tik žinodami, kad negalime
rasti visų atsakymų į mums rūpimus klausimus, galime leistis į ieškojimų kupiną kelią.
Tik įsigilinę į save ir suvokę, kokie esame, galime rasti ir Dievą. Tad kas esame
mes?
Pasaulio logika sakytų, kad esame tai, ką pagaminame, kokie atrodome,
ką uždirbame, kam vadovaujame, kiek su mumis skaitomasi, kaip garsiai sugebame šaukti.
Jonas Krikštytojas mums primena, kad taip nėra, kad ši logika tik veda į iliuzijas,
kad žmogus yra kur kas daugiau, negu vien tai, ką turime ar darome. Jis pats gyveno
ilgesingu Mesijo laukimu, savyje ruošdamas vietą, kad tik atpažintų Dievą, ir kad
Dievas pažintų jį.
„Tai kas tu esi?“- dar kartą Joną klausė pasiųstieji: „Pranašas?
Revoliucionierius? Mokytojas?“ Tačiau Jonas Krikštytojas pavadino save „balsu“. Jis
yra balsas, per kurį aidi Žodis. Jonas nekalba savo mintimis, bet leidžia, kad per
jį galėtų prabilti Tas, kuriam visi esame skolingi. Balsas… Nedaug… O gal tai yra
viskas?
Mes įsivaizduojame, kad esame dideli, kad sugebame pasakyti ar parašyti
įsimintinus dalykus, išlikti istorijoje ar bent jau mūsų mylimųjų atmintyje… Dievas
mums atskleidžia, kas iš tikrųjų esame. Ką mes galėtume pasakyti apie save? Gal galėtume
pavadinti save Kantrybe, Šypsena, Gailestingumu, Svajone, Nerimu? Bet kuriuo atveju,
jei tai suvokėme, atverdami savo širdį Dievui, galime tuo tik pasidžiaugti…