Evangelija praktikoje: arkivyskupas Dieudonne Nzapailanga pas Seleka sukilėlius

„Trys šventieji“ – taip kartais vadinami trys Centrinės Afrikos Respublikos religiniai lyderiai, Nicolas Guerekoyame Gbangou, Evangelikų sąjungos pirmininkas, Oumar Kobine Layama, musulmonų imamas ir Islamo tarybos pirmininkas, Dieudonne Nzapailanga, šalies sostinės Bangui katalikų arkivyskupas.

Dviese ar trise jie važinėjo po visą šalį ir kreipėsi vienodai į visus, prašydami taikos ir atleidimo tuo metu, kai prievartai ir neapykantai, rodos, nebebuvo jokių kliūčių. 2012 metais kovotojų, daugiausia musulmonų, konfederacija Seleka nuvertė valdantįjį ilgametį ir korupcinį režimą. Tačiau netrukus jų valdžia pasirodė esanti dar blogesnė – kovotojai skilo į grupuotes, kurios gyveno iš nusikaltimų, plėšimų, reketo, vagysčių, prievartavimo ir žudynių. Būdami musulmonai, beje, dažnai atvykę iš kitų šalių, buvę Libijos diktatoriaus Ghadafio samdiniai, jie dažnai nusitaikydavo į krikščionių šeimas, o musulmonų jaunuolius sugundydavo prisijungti prie jų – lengvais pinigais, ginklų teikiama galia, malonumų iliuzija. Tokiu būdu buvo suardyta santarvė tarp krikščionių daugumos ir musulmonų mažumos, prieš tai dešimtmečiais sugyvenusių taikiai. Kaip reakcija prieš buvusių Seleka kovotojų banditizmą buvo suformuoti savigynos būriai iš krikščionių ir afrikietiškų tradicinių religijų išpažinėjų. Tačiau jie neapsiribojo savigyna. Daug iš jų, žiauriai praradę tėvus, vaikus, žmonas nuo musulmonų kovotojų rankos, pradėjo lygiai taip pat žiauriai keršyti musulmonų mažumos nariams, dažniausiai nieko bendro neturinčiais su jų kančiomis.

Būtent šią aklą prievartos ir neapykantos bangą, nuo kurios baisiausių pasekmių apsaugojo tarptautinės bendruomenės bei Prancūzijos karinis įsikišimas, ir stengėsi sustabdyti „trys šventieji“: pastorius, arkivyskupas ir imamas. Ne kartą, pasakoja jie, susidūrė su tokia neapykanta ir kraugeriškais ketinimais tiek iš krikščionių, tiek iš musulmonų, į kuriuos kreipėsi, pusės, kad patys išsigelbėjo tik per plauką. Arkivyskupas Nzapailanga pasakojo iškalbingą epizodą apie tai, kiek kerštas buvo ir tebėra apsėmęs žmonių širdis: jis kreipėsi į vieną vyrą, krikščionį, prašydamas nustoti keršyti vardan Dievo meilės. Bet vyras, dėl Seleka praradęs du vaikus, vieną tiesiog turėjęs palikti negyvą ant žemės ir sprukti, gelbėdamas savo šeimos ir savo gyvybes, jam pasakė, kad „kryžių padėjo į šoną“ tol, kol atkeršys.

Gruodžio 8 dieną, per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, Bangui arkivyskupas homilijoje sakė: „Kur esi, jaunas žmogau, ginkluotas, apsvaigęs, siųstas plėšti, žudyti ir deginti kaimus? Išeik iš grupuočių, padėk ginklą, pasirink kelią, kuriame augsi ir dalyvausi šalies likime. (...) Kur esi, kovotojų vyresnysis, kuris manipuliuoji, kuris turtėji vargšų sąskaita, sėji terorą, mirtį ir neviltį? Išeik iš sukilimo! Atgailauk, kad susitaikytum su bendruomene, kad atrastum širdies ir sielos taiką. (...) Kur esi tu, motina ar seserie, kuri kurstai ginkluoto susidūrimo ugnį melagystėmis, neapykantos ir pasidalijimų skatinimais? Išeik iš pykčio ir keršto troškimo, ištark taikos, atleidimo ir susitaikymo žodžius. Tokiu būdu vėl sutiksi savo vaikus ir savo brolius gėrio kelyje. (...) Kur esi, politike, kuris slepiesi už religinio susipriešinimo, kad suvestum asmenines sąskaitas ir prievarta užkariautum valdžią? Išeik iš šios situacijos, pergalvok savo politinį projektą ir savo darbą dėl šios tautos, kuri pernelyg ilgai susiduria tik su galios savavaldžiavimu. (...) Kur esi, tu, kuris prekiauji ginklais, ir slepiesi už ginkluotų grupių, siekdamas didesnės rinkos dalies?“

Atėjo laikas sustabdyti prievartą, padaryti vietos atleidimo malonei, pažvelgti vienas kitam į akis, dar kartą kartu leistis į kelią, - tuosyk sakė ganytojas, kuris evangelinę žinią skelbia ne vien žodžiais, bet ir veiksmais. Jis pakvietė krikščionis, kartu su juo, aplankyti buvusių Seleka kovotųjų ir jų šeimų stovyklą lapkričio pabaigoje. Kartu nuvyko ir keletas krikščionių medikų. Kaip arkivyskupas pasakojo agentūrai „Sir“, ten rado didelį skurdą, nešvarą. Ligoniai negydomi, moterys gimdo tamsiuose kampuose, trūksta maisto ir rūbų. Daug pykčio. Bet taip pat laisvės ir taikos troškimo, dėkingumo už apsilankymą. Jis pakvietė krikščionių bendruomenę surinkti rūbų, maisto ir gruodžio 23 dieną, prieš Kalėdas, žada aplankyti kitą Seleką stovyklą, kartu su keliais šimtais krikščionių. Tokios iniciatyvos, pridūrė arkivyskupas, tėra lašas vandenyne. Bet jos rodo, kad taika nėra utopija. Galima įveikti prievartą savyje ir ištiesti kitam ranką, ypač esant krikščioniu, atpažįstant kitame savo brolį. (Vatikano radijas)