T. R. Cantalamessa trečiasis Advento pamokslas: taika ir ramybė širdyse

Trečiajame Advento pamoksle t. Raniero Cantalamessa OFM Cap, Popiežiaus namų pamokslininkas, klausantis popiežiui Pranciškui ir Romos Kurijai, kalbėjo apie ramybę, kuri yra Dvasios vaisius. Apaštalas Paulius laiške Galatams vardija Dvasios vaisius: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Apaštalas apie tai kalba platesniame kontekste, rašydamas apie kūno ir dvasios kovą, kitaip tariant, apie kovą tarp prado senojo žmogaus, kupino geismų ir žemiškų troškimų, ir prado naujojo žmogaus, vedamo Kristaus Dvasios. Kalbant apie Dvasios dovanas galvoje labiau turima ne Šventoji Dvasia savaime, bet žmogus, kuris leidžiasi būti vedamas Dvasios.

T. Raniero Cantalamessa patikslino, kad čia glūdi skirtumas nuo Dievo dovanų, charizmų, kurias duodama Dvasia pučia kur nori ir kada nori. Tuo tarpu vaisai yra dieviškos malonės ir žmogiškos laisvės bendradarbiavimo rezultatai. Dvasios dovanos asmenims skiriasi, o vaisiai yra vienodi. Ne visi Bažnyčioje gali būti apaštalai ar pranašai, bet visi, nuo pirmo iki paskutinio, gali ir turi būti kantrūs, nuolankūs, mylintys. Taika, kaip Dvasios vaisius, yra pasiekiama pastangomis ir budrumu.

Apie tai daug byloja Bažnyčios dvasinė tradicija, Rytuose ir Vakaruose. Vidinės taikos, širdies ramybės pasiekimas rūpėjo visiems Dievo ieškotojams. Rytuose, pradedant nuo dykumos tėvų, buvo kalbama apie „ramybę“. Šioji išreiškė nepaprastą, gal antžmogišką siekį: iš proto pašalinti kiekvieną mintį, iš valios kiekvieną troškimą, kad liktų vien mintis apie Dievą ir vien Dievo troškimas. Tai titaniška kova su mintimis, ne vien blogomis, taip pat su geromis. Jos tikslas nebuvo pasiekti tuštumą, bet artintis prie šventųjų danguje būsenos. Vėliau iš šios dvasingumo pakraipos gimė nuolatinės širdies maldos praktika. Ieškant širdies ramybės Vakarų tradicijoje, pradedant nuo Augustino, toji ramybė sutapatinta su Dievo valia, su buvimu ne savo valioje, bet „ilsintis“ Dievo valioje. Danguje poilsio „vieta“ taps pats Dievas, tai bus aukščiausios laimės ir taikos būsena. Šios taikos viltis persmelkia liturgiją, ypač mirusių, kuriems linkime „ramybės“ ir „Kristaus taikos“.

Augustino įžvalga, kad vidinė taika pasiekiama ją suderinant su Dievo valia patvirtinama, mistikų patirtimi. T. Cantalamessa pacitavo viduramžių mistiką Eckhartą. Skirtingą, labiau asketinę, nei mistinę tradiciją pradėjo šv. Ignacas Lojola su savąja „švento abejingumo“ doktrina. Pasak šios, reikia būti pasiruošusiam pilnai priimti Dievo valią ir nuo pat pradžių būti atsisakiusiam savo individualių siekių. Tokiu būdu vidinės ramybės patirtis tampa pagrindiniu kriterijumi siekiant suprasti, ką turi daryti ir ką rinktis. Dievo valią atitinka toks pasirinkimas, kuris po ilgo apmąstymo ir maldos yra lydimas didžiausios širdies taikos. Jokia dvasinė tradicija, pridūrė pamokslininkas, nemanė, kad širdies taika yra pasiekiama greitai ir pigiai. Svarbu pažymėti, kad Šventoji Dvasia neateina kaip mūsų pastangų „premija“, bet yra jų ištakose ir jas padaro įmanomomis. Didelis mokytojas šioje kryptyje yra „Kristaus sekimo“ autorius.

Šiandieninis dvasingumas rodo dar vieną būdą, dar vieną kelią į širdies ramybę: pasitikėjimą, savęs patikėjimą Dievui. Tokios širdies taikos mokytoja yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Herojišką tokios taikos pavyzdį parodė nacizmo kankinys Dietrich Bonhoffer, laukdamas mirties bausmės. T, Cantalamessa pasakojo apie vieną epizodą iš šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo. Jis nėra istoriškai pilnai pagrįstas, tačiau atitinka bendrą dvasią. Epizode pasakojama, kad Pranciškus pajuto praradęs vidinę ramybę ir taiką: dėl kai kurių brolių priešinimosi jo idealams, dėl atsakomybės už savo bendruomenę, kuri jam patikėta Dievo. Nuliūdęs jis sutiko šventąją Klarą, kuri jam pasakė tokį pavyzdį: jei kokia sesuo ateitų ir prisipažintų sulaužiusi kokį mažą dalykėlį, ją supeiktų. Bet jei ji prisipažintų, kad visas vienuolynas sudegė dėl jos kaltės, neturėtų ką jai pasakyti. Nes paprasčiausiai viso vienuolyno sugriovimas yra per didelis faktas, kuris nepriklauso nuo vieno žmogaus valios ar kaprizo. Šventasis Pranciškus suprato, ką Klara norėjo pasakyti: jam patikėta šeima nepriklauso nuo jo vieno ir jo silpnų jėgų. Nusiraminęs jis ėjo keliu, sakydamas „Dievas tame yra ir to gana“.

Kalėdoms artėjant t. Cantalamessa priminė patį veiksmingiausią ramybės išsaugojimo būdą: tikrumą, kad esame mylimi Dievo, kad Dievas mums yra geranoriškas: ne kai kuriems iš mūsų, bet visiems mums. Dažnai tai kartojame – rizikuojame to net nebegirdėti. Turime to saugotis, Dievo Žodis turi būti tarsi elektros laidas, kuris mus nukrečia. O jei nieko nejaučiame, reiškia, mūvime gumines pirštines. Dvasios galia ir šviesa visada yra čia, bet mums patikėta juos, per tikėjimą, troškimą ir maldą, priimti.

Apaštalas Pauliaus sako, kad niekas negali atskirti nuo Viešpaties meilės, nors žinome, kad jis patyrė daug pavojų ir išbandymų. Ir aplink mus esantis pasaulis gali būti ar yra pavojingas, be galo didelis, grasinantis karais, terorizmu, nepagydomomis ligomis, kiekvieną akimirką galintis mus sutraiškyti. Ir mes taip pat esame pakviesti žvelgti į Dievo meilę, nuo kurios niekas mūsų negali atskirti – ir to gana. (Vatikano radijas)