Judėjimas už šeimą Prancūzijoje: ne vien katalikai
Neretai, kalbant apie šeimą ir šeimos politiką, apie homoseksualių asmenų santuokų
klausimą, galima išgirsti abstrakčią frazę, kad visoje Europoje tai jau seniai išspręstas
klausimas, niekam abejonių nekelianti ir universali vertybė, kuriai priešinamasi tik
kultūriškai atsilikusiuose pakraščiuose. Tačiau pakanka greito žvilgsnio, kad pamatytume,
jog tokie pareiškimai visai neatitinka tikrovės. Šiuo metu homoseksualių asmenų santuokas
galima sudaryti 11 Europos Sąjungos šalių iš 27, jei įskaičiuosime ir Liuksemburgą,
kuriame tai įteisinta nuo 2015 metų sausio 1 dienos. Šešiose iš valstybių tokios santuokos
įteisintos visai neseniai, per pastaruosius kelerius metus, nuo 2010-ųjų. Prancūzijoje
homoseksualios santuokos buvo įteisintos 2013-ųjų gegužę, o Jungtinėje Karalystėje
nuo 2014-ųjų kovo. Taip pat, pažvelgus į tai, kaip homoseksualių asmenų santuokų ir
kitų su ja susijusių normų įteisinimas buvo pasiektas, matome, kad jos vyko, pasak
kurių, tikro antropologinio karo kontekste, parlamentams ir vyriausybėms priimant
sprendimus, kuriems, kaip rodo apklausos, nepritarė didžiuliai jų piliečių skaičiai,
kartais daugiau nei pusė. Šis nepritarimas įgijo konkretesnes formas šimtuose būrelių,
ratelių, organizacijų ir asociacijų.
Prancūzijos atveju tai judėjimas „Manif
pour tous“, „Manifestas visiems“, gimęs 2012 metais kaip pasipriešinimas „santuokos
visiems“ projektui ir surišęs mažesnes grupes. Jis surengė didžiausias viešas manifestacijas
per pastaruosius dvidešimt metų visoje Prancūzijoje, pradedant nuo Paryžiaus, kuriose
dalyvavo milijonai žmonių. Tarp šio judėjimo pagrindinių veidų ir lyderių rasime įvairiausių
pasaulėžiūrų žmonių: kairiųjų ir dešiniųjų, katalikų, protestantų, žydų, musulmonų
ir netikinčių, heteroseksualų ir homoseksualų.
Apie judėjimą pasakoja vienas
iš „katalikiško sparno“ atstovų Tugdual Derville, iš Bretanės, kuris lankėsi Romoje
lapkričio mėnesį, dalyvavo tarpreliginėje konferencijoje „Humanum“ Vatikane apie moters
ir vyro papildomumą, ir suteikė interviu portalui „rossoporpora.org“.
„Manif
pour tous“ judėjimas, pasak Derville, toli peržengė visų tų, kuriuos galima pavadinti
įkvėpėjais, organizatoriais ar aktyvistais, lūkesčius. Tai socialinis judėjimas, mobilizavęs
gilumines tautos jėgas. Jis pasižymi trimis tikrų visuomeninių judėjimų savybėmis:
spontaniškumu, anarchija ir fermentu. Spontaniškumu, nes žmones prie jo prisideda
savaime, pritardami jo pagrindiniam siekiui. Anarchija – daugiapoliškumo prasme. Nėra
vieno asmens ar vienos jėgos, kuri galėtų suvaldyti visą judėjimą. Ir fermentu: judėjime
nuolatos fermentuojasi daugybė iniciatyvų, kurios sužydi, nuvysta, vėl sužydi. Gana
stebėtina tai, kad turėdamas daug veidų ir lyderių, judėjimas nesuskilo ir veikia
po ta pačia vėliava: dėka vienų nusižeminimo, dėka kitų autoriteto ir visų atsidavimo
vienam siekiui. Pavyko išvengti „kovos tarp narcizų“.
Koks tas siekis? Santuokos,
kaip vyro ir moters sąjungos, geriausios vaikams, apgynimas. Daug kas, pasak Derville,
rėmė homoseksualių asmenų santuoką visai nesuvokdamas jos platesnių pasekmių – antropologinio
sukeitimo, vykdomo per „gender“ ideologijos primetimą, tėvo arba mamos atėmimo iš
vaiko. Daugumai atrodė, kad tai tiesiog „mažumos mažumoje“ klausimas: suteikti galimybę
tai homoseksualių asmenų mažumos mažumai, kuri nori tuoktis. Todėl „Manif pour tous“
organizavo akcijas, kuriose perdavė paprastą žinią: išsireiškimai apie „dvi mamas“
ar „du tėvelius“ yra, antropologine prasme, paprasčiausias melas, nes kiekvienas vaikas
gimsta iš lytinio skirtingumo. Ir šis lytinis skirtingumas yra labai svarbus vaiko
vystimuisi, be atramos „motinystėje“ ir „tėvystėje“ vaikas iš tiesų nuskurdinamas.
Santuoka apima lytinį skirtingumą, kurio matmenys yra ne vien biologiniai. Homoseksualų
santuoka, remiama „gender“ ideologijos, tai pradėjo iškraipyti ar paprasčiausiai neigti.
Daug žmonių savo sąžinėse pajuto, kad negali su tuo sutikti ir nenori apie tai tylėti.
Būtent ši reali patirtis, tikrovės patirtis yra pamatinė priežastis, dėl kurios
į judėjimą įsiliejo tiek daug žmonių, kurie kitais klausimais - politikos ar religijos
– gal būt priklauso skirtingoms, net priešingoms stovykloms. Todėl „Manif pour tous“
nėra katalikiškas, bet visuomeninis judėjimas, kuriame katalikai yra viena iš sudedamųjų
dalių. Tiesa, kad didele dalimi judėjimas gimė krikščioniškose grupelėse, tačiau jis
nėra konfesinis ir jo nenorima, nesiekiama tokiu padaryti. Dar toliau nuo tikrovės
svarstymai tų, kurie „manifestą visiems“ vaizdavo, kaip katalikų hierarchų surengtą
sąmokslą prieš valdžią ir visuomenę. Taip, hierarchai rėmė judėjimo iniciatyvas, bet,
vėlgi kaip vieni tarp daugelio.
Tai sukėlė krizę vyriausybėje, kuri, pastebėjo
Derville, stengėsi nuvertinti, pažeminti, ignoruoti ir nurašyti judėjimą kaip kelių
katalikų fundamentalistų triukšmą, padedama liberalaus ir kairiojo kultūrinio elito
bei tam tikros žiniasklaidos. Jie visi liko nustėrę, kai pamatė kaip daug ir kokių
įvairių prancūzų įsiliejo į judėjimą, kokia jo energija. Dar daugiau – jų panieka
ir tyčinis ignoravimas sužadino priešingą efektą: žmonės užsirūstino ir dar labiau
susivienijo bei įsitraukė į judėjimo iniciatyvas, priešiškoje aplinkoje išmoko greitai
reaguoti, argumentuoti, organizuotis. Čia itin pasitarnavo socialiniai tinklai ir
interneto forumai, tapę kanalais tų žinių ir minčių, kurias norėjo cenzūruoti kai
kuri didžioji žiniasklaida.
Homoseksualų santuokos įteisinimas kai kuriuos
nuvylė, jie nuleido rankas, bet paties judėjimo neišsklaidė, neišgąsdino, jis nukreipė
savo dėmesį ir energiją į kitus projektus, kuriais norima, pavyzdžiui, įteisinti vaiko
išnešiojimą homoseksualų poroms. Kai kurie nekantrauja ir nori betarpiškų politinių
rezultatų, tačiau, pasak Tugdual Derville, kantrybės reikia: judėjimas tapo dirva,
kurioje buvo pasodinta ir kurioje neabejotinai subręs daug ateities kultūrinių ir
politinių pašaukimų. (Vatikano radijas)