T. Samir Khalil Samir. Ataka Paryžiuje ir islamo vidiniai konfliktai

Dviejų brolių, alžyriečių kilmės prancūzų, surengtas išpuolis prieš satyrinio dienraščio „Charlie Hebdo“ būstinę Paryžiuje, nužudant dvylika žmonių ir motyvuojant savo veiksmą Dievo ir religijos vardu, kerštu už karikatūras ir pašaipas pranašo Mahometo ar islamo atžvilgiu, sukėlė didžiulę pasipiktinimo ir solidarumo bangą. Labai dažnai priduriama, kad šis išpuolis nebuvo vien prieš konkrečius asmenis, bet ir prieš vertybes, kurios turi būti nepajudinamos: išraiškos ir kritikos laisvę, be kurios demokratija paprasčiausiai negali egzistuoti.

Jei iš islamo fundamentalistų ratelių jau skrieja sveikinimai broliams „herojams“ Paryžiuje, tai daugybė islamo bendruomenių lyderių, musulmoniškų valstybių vadovų pasmerkė ataką, neretai pabrėždami, jog tai neturi nieko bendro su islamu, kad mažuma ekstremistų savinasi islamo vardą pagal savo įsitikinimus.

Tad išpuolis Paryžiuje, pasak jėzuito islamologo Samir Khalil Samir, gyvenančio Libane, dar kartą iliustruoja kovą paties islamo viduje. Yra musulmonų, kurie rengia išpuolius, naudoja žiaurią prievartą, teigdami, kad tai yra teisinga pagal islamą, kad taip jie apgina savo tikėjimą. Ir yra musulmonų, kurie nuoširdžiai nuo to atsiriboja. Pastarųjų yra dauguma, tačiau pirmųjų skaičius auga, tiek islamo šalyse, tiek musulmonų bendruomenėse, gyvenančiose Vakaruose.

Koks yra tikrasis islamas, kas jam iš tiesų atstovauja? Šis klausimas yra musulmonų šiitų ir musulmonų sunitų, Irano ir Saudo Arabijos tarpusavio kovos centre, sulietas kartu su ekonominiais ir politiniais interesais. Šioje perspektyvoje galime suprasti daug konfliktų Artimuosiuose Rytuose: sunitai fundamentalistai nori atimti valdžią iš šiitų Irake, neutralizuoti šiitų organizaciją Hezbollah Libane, įveikti valdantįjį alavitų (šiitų atmainos) režimą Sirijoje. Beveik tikra, kad jei Libane nebūtų didelės krikščionių bendruomenės, ir šioje šalyje kiltų pilietinis karas tarp šiitų ir sunitų. Šios kovos verpetuose atsiduria įvairios etninės ir religinės mažumos, kaip kad krikščionys ar jazidai, dažnai beginklės ir labai pažeidžiamos.

Už politinės, karinės, teritorinės kovos yra kova dėlto, kas atstovauja autentiškam islamui. Ir šiuo požiūriu, jau ne pirmą kartą rašo t. Samir, visame islame, visose jo svarbiausiose srovėse, būtinas pamatinis permąstymas apie Korano interpretaciją, apie neprievartos principą, apie sąžinės laisvę. Deja, niekas nedrįsta to imtis.

Dažnai musulmonai tvirtina – islamas yra taikos religija, jis nėra už prievartą. Tačiau kodėl į „Charlie Hebdo“ karikatūras buvo atsakyta ne raštu, o šūviais? Galų gale, ar pats karikatūrų turinys yra labai naujas? 2006 metais paskelbta karikatūra su Mahometu, kurio turbanas buvo bombos formos. Tačiau pačiame musulmonų pasaulyje Mahometas dažnai įsivaizduojamas su kardu. Stambule yra muziejus, kuriame saugomi du esą Mahometui priklausę kardai. Saudo Arabijos, kurioje saugomos šventosios islamo vietos, vėliavoje taip pat pavaizduoti du kardai. Tad sakau savo draugams musulmonams, rašo Samir Khalil Samir, kad Mahometas su bomba yra tiesiog modernizuotas Mahometo su kardu įvaizdis.

Islamui reikia autokritikos ir pripažinimo, kad problema yra jo viduje. Be šito nesibaigs kovos tarpusavyje, su atsimetėliais, su krikščionimis, su Vakarais, su ateistais. Pastaruoju metu jų tik daugėjo, nuo Artimųjų Rytų iki Sacharos dykumos. Islamui reikia savikritiškumo ir naujo savęs interpretavimo.

Kalbant apie musulmonus ir Vakarus, pasak t. Samir, nereikia atsisakyti svetingumo ir atvirumo vertybių, praktikuojamų taip pat ir dėl krikščioniškos tradicijos, bet nereikia išsižadėti savo vertybių. Politikai turėtų aiškiai pasakyti, kad į Vakarus atvykusiems musulmonams reikia integruotis. Taip, galite išpažinti savo religiją, galite tapti ateistais, bet taip pat turite pripažinti egzistuojančią sistemą, integruotis ekonomiškai, politiškai, socialiai, kultūriškai. Tuo tarpu kai kuriais atvejais savos vertybės yra neginamos, jų atsisakoma, išsižadama. Pavyzdžiui, daug kur supermarkete galima atrasti pagal musulmoniškus kriterijus „leistiną“ (halal) maistą, o kartais vien tik jį, esą dėl paprastumo: jį valgo musulmonai ir nemusulmonai. Bet taip atsisakoma vietinės tradicijos ir vertybės, kurioms taip pat priklauso kiaulienos patiekalai. Vakaruose nebeginamos vakarietiškos vertybės, nes manoma, kad jos galioja vien privačiame, asmens lygyje.

Laimei, yra gerų priešingų ženklų. Pavyzdžiui, Paryžiuje atidaryta mokykla imamams, kurioje virš tūkstančio įsirašiusių. Šioje mokykloje jie supažindami su Vakarų kultūra, padedant į ją integruotis. Taip sprendžiama aktuali problema, nes daug imamų yra atvykę iš islamiškų šalių, gaunas algas iš jų, kalba vien savo gimtąja kalba, nepažįsta ir nepajėgia dialoguoti su vietine kultūra.

Tačiau islamas nėra vien religija, bet taip pat sistema. Todėl yra branduolys musulmonų, kurie mano, kad iš principo nereikia integruotis, bet tai atmesti ir su tuo kovoti, diegiant savo tvarką. Šiuo požiūriu reikia mečečių kontrolės. Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja europietiškai dvasiai, skyrimui tarp valstybės ir religijos. Bet reikia atsiminti, kad mečetės yra ne vien maldos, bet ir politinės indoktrinacijos ir orientacijos vietos. Todėl mečečių kontrolė yra praktikuojama visame islamo pasaulyje. Apibendrintai, reikia abiejų dalykų: tiek atvirumo, tiek integracijos, kad būtų išvengta konfliktų ir pažeminimo, rašo t. Samir. (Vatikano radijas)