Paryžiuje ruošiamasi nacionalinei eisenai. Paryžiaus arkivyskupo laiškas
Sekmadienio popietę Paryžiuje rengiama didelė „respublikos nacionalinės vienybės eisena“,
kurios priekyje, greta Prancūzijos prezidento, žygiuos britų, italų, vokiečių, ispanų
ir kiti politiniai lyderiai. Taip bus paminima šių dienų drama Paryžiuje, du teroristiniai
išpuoliai, kurių metu žuvo aštuoniolika žmonių, tarp kurių – trys teroristai, Prancūzijos
piliečiai, veikę pagal ekstremistinio islamo schemas. Viename išpuolyje žuvo satyrinio
savaitraščio „Charlie Hebdo“ redaktorius ir žurnalistai, taip pat dienraščio būstinėje
atsitiktinai tądien pasitaikę žmonės, kitame – įkaitais paimti trys žydų supermarketo
klientai. „Charlie Hebdo“ karikatūristai, mėgę nepaisyti jokių ribų savo piešiniuose,
ne kartą buvo nusitaikę į islamą ar islamo ekstremistų lyderius.
Skaitant
Prancūzijos spaudą, apžvalgininkų komentarus, žmonių iš gatvės pasisakymus, yra aišku,
kad teroro aktai pasikėsino ne vien į žuvusių gyvybę, bet ir į tą visuomeninę tvarką,
kuria dauguma prancūzų didžiuojasi. Verta pasakyti, kad „dauguma“, nes Prancūzijos
„Nacionaliniam frontui“, nacionalistinei ir anti-islamistinei partijai, ilgą laiką
buvusiai marginaliai jėgai, bet paskutiniuosiuose įvairių lygių rinkimuose sulaukusiai
vis daugiau rinkėjų palaikymo, kartais siekiančio ne procentais, bet dešimtimis procentų,
buvo leista suprasti, kad nėra pageidaujama eisenos dalyvė.
Aišku, kad teroro
akto pasekmės neapsiriboja deramu atsisveikinimu su aukomis. Kokių priemonių imsis
valdžia, kaip reaguos prancūzų visuomenės dalys? Pasak kai kurių, reikia sugriežtinti
saugumo priemones ir kontrolę, pasak kitų, tai reikštų dalies teisių ir laisvių atėmimą.
Pasak vienų, pakanka būti „ištižėliais“ ir reikia kietos rankos politikos su musulmonais
Prancūzijoje, pasak kitų, kietos, kategoriškos nuostatos iškels dar aukštesnes sienas
tarp žmonių. Baiminamasi, viena vertus, kad teroristų pavyzdys užkrės kitus, kita
vertus, kad sužadintas pyktis virs neapykanta ir palies niekuo dėtus žmones. Jau pasirodė
pranešimų, jog kelios mečetės buvo aprašytos įžeidžiais užrašais, o keli asmenys iškeikti
vien todėl, kad jie musulmonai.
Visuotiniu solidarumo simboliu ir šūkiu tapo
užrašas, skelbiamas dienraščiuose, interneto portaluose, žmonių laikomas rankose ant
atspausdintų lapų, „aš esu (mes esame) Charlie“. Bet taip pat plinta kitas užrašas:
„aš nesu Charlie. Aš Ahmetas, prancūzų policininkas. „Charlie“ išjuokė mano tikėjimą
ir kultūrą, o aš miriau gindamas jo teisę tai daryti“. Šiuo šūkiu atmenamas vienas
iš policininkų, kurį, sužeistą ir parkritusį ant žemės, šaltakraujiškai nušovė vienas
iš „Charlie Hebdo“ redakciją puolusių ekstremistų. Šis tunisiečių kilmės prancūzas,
Ahamed Merrabet, buvo praktikuojantis musulmonas.
*
Sausio 8 dieną
Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, minint žuvusius, lėtai ir gedulingai skambėjo varpai,
jų ir jų artimųjų intencijomis buvo aukojamos šventosios Mišios. Prancūzų vyskupai
pasakė, kad kviečia katalikus prisidėti prie nacionalinio gedulo.
Sausio 10-ąją
Paryžiaus arkivyskupas kardinolas André Vingt-Trois kreipėsi į Paryžiaus katalikus
vieša deklaracija. Mūsų šalis ir ypač mūsų miestas šią savaitę tapo prievartos ir
barbarybių teatru. Jau daug metų mirtis, karas vyko kažkur kitur, nors prancūzų kariai
veikė įvairiose šalyse bandydami prisidėti prie taikos, kai kurie sumokėjo gyvybėmis.
Tačiau dabar, pasak Paryžiaus arkivyskupo, mirtis netikėtai pasibeldė ir į Prancūzijos
duris. Daug kas buvo šokiruotas ir didelė dalis žmonių šiuos įvykius išgyveno kaip
poreikį atskleisti respublikos vertybes – religijos laisvę ar išraiškos laisvę. Spontaniškos
manifestacijos šiomis dienomis pasižymėjo dideliu susikaupimu, be neapykantos ir prievartos.
Gedulo liūdesys ir įsitikinimas, kad yra dalykų, kuriuos turime apginti kartu, vienija
prancūzus.
Karikatūra, nors ir prasto skonio, kritika, nors ir labai neteisinga,
niekad negali būti sugretinta su žmogžudyste. Spaudos laisvė, kad ir kokia būtų jos
kaina, yra brandžios visuomenės laisvė. Tai, kad mūsų šalyje gimę žmonės, mūsų bendrapiliečiai,
galėjo pagalvoti, kad vienintelis teisingas atsakymas į pašaipą ar įžeidimą yra jų
autorių mirtis, kelia didelių klausimų mūsų visuomenei. Kad prancūzai žydai dar kartą
sumokėjo už problemas, kuriuos kamuoja mūsų nacionalinę bendruomenę, padvigubina jų
svorį. Pagerbiame tuos policininkus, kurie mirė vykdydami savo pareigą.
Kviečiu
Paryžiaus katalikus melsti Viešpaties už teroristų aukas, už jų artimuosius, vaikus,
šeimas. Melskime už mūsų šalį: kad nuosaikumas, susivaldymas, susitvardymas, kaip
ir iki šiol, būtų išsaugoti ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais; kad niekas nepasiduotų
aklam įtūžiui ir neapykantai; kad atsilaikytume lengvam kelių fanatikų sulyginimui
su visa religija. Ir melskime už teroristus, kurie susidurs su Dievo teismo tiesa.
Prašykime malonės būti taikos amatininkais, rašo Paryžiaus arkivyskupas. (Vatikano
radijas)