Naujos knygos pasirodymo išvakarėse interviu su popiežiumi. „Ši ekonomika žudo“

„Popiežius Pranciškus. Ši ekonomika žudo“: knyga apie socialinį popiežiaus Pranciškaus mokymą, kurią parašė italų žurnalistai - Andrea Tornielli ir Giacomo Galeazzi, priklausantys dienraščio „La Stampa“ redakcijai. Italijos knygynuose sausio 13 d. pasirodančiame leidinyje analizuojamos popiežiaus kalbos, dokumentai ir pasisakymai apie skurdą, imigraciją, socialinį teisingumą, kūrinijos išsaugojimą. Knygoje pateikiami ir ekonomikos, finansų ir Bažnyčios socialinės doktrinos ekspertų komentarai apie tai, kokias reakcijas iššaukė popiežiaus nuostata tam tikrais klausimais. Knyga baigiama interviu, kurį žurnalistams popiežius davė praėjusių metų spalį. Siūlome šio interviu ištrauką, kuri skelbta laikraštyje „La Stampa“.

„Marksistas“, „komunistas“, „pauperistas“: Pranciškaus žodžiai apie skurdą ir socialinį teisingumą, raginimas atsigręžti į stokojančiuosius sulaukė žiniasklaidoje ne tik dėmesio, bet ir kritikos. Kaip popiežius visa tai priima? Kodėl tiek dėmesio skiria skurdo temai?

Popiežius toliau laikosi kritiškos nuostatos globalios rinkos ekonomikos atžvilgiu, kaltinimus „pauperizmu“ atremia sakydamas, kad jis tik kartoja Jėzaus žinią, kad reikia rūpintis vargšais. Globalizacija daugeliui žmonių padėjo pakilti iš skurdo, tačiau kitus pasmerkė mirti badu. Pasaulio turtai padidėjo, tačiau išaugo ir nelygybė, naujos skurdo formos. Ta sistema, pasak popiežiaus, remiasi išmetimo kultūra, apie kurią jis ne kartą kalbėjo. Kai sistemos centre atsiduria nebe žmogus, o pinigai, jie tampa stabu, o žmonės nuvertinami iki paprastų įrankių išsibalansavusioje sistemoje. Vadovaujantis šia nuostata atsikratoma visko, kas netarnauja šiai logikai: vaikais ir seneliais, o dabar ji paliečia ir jaunimą, kuris neturi galimybės studijuoti ir negauna darbo. Pasak popiežiaus, ši „išmetimo kultūra“ propaguoja abortus, kurie verčia atsikratyti vaikų, bei užslėptą eutanaziją senyviems žmonėms, kurie apleidžiami. Taip nutraukiami ryšiai su ateitimi ir praeitimi. Popiežius ragina nepasiduoti ir kurti tokią visuomenę, kurios centre būtų žmogus ir jo gėris, o ne pinigai.

Popiežius Pranciškus sako, jog etika reikalinga ne tik ekonomikoje, tačiau ir politikoje. Tad svarbu, jog tikintys vyrai ir moterys įsipareigotų visuomenėje įvairiais lygmenimis – politikoje, ekonomikoje, įvairiose institucijose, siekdami bendrojo gėrio. „Nebegalime laukti, kol bus panaikintos struktūrinės skurdo priežastys, mūsų visuomenės išgydytos nuo ligos, kuri gali atnešti vis naujas krizes. Neišsprendę vargšų problemos, neišspręsime ir pasaulio problemų“. Reikia programų, mechanizmų, procesų, kurie leistų geriau paskirstyti resursus, kurti darbo vietas visuomenės paribyje atsidūrusiems žmonėms, sako popiežius.

Daugelį paveikė popiežiaus žodžiai apie vargšus kaip „Kristaus kūną“. Paklaustas, ar jį trikdo kaltinimai „pauperizmu“, popiežius sako, jog viduramžiais, dar iki Pranciškaus Asyžiečio buvo nemažai pauperizmo srovių. Anot jo, pauperizmas tai Evangelijos ir paties skurdo karikatūra, o šv. Pranciškus padėjo atrasti glaudų ryšį tarp skurdo ir evangelinio kelio. Evangelijos žinia skirta visiems, ji nepasmerkia turtingųjų, tačiau ji smerkia keliaklupsčiavimą prieš turtus, jų garbinimą, kuris neleidžia išgirsti vargšų šauksmo. „Jėzus sakė: prieš aukojant savo auką susitaikykite su savo broliu. Manau, kad analogiškai galime pratęsti šį kvietimą būti susitaikyti su vargstančiais broliais“, pabrėžia Šventasis Tėvas.

Šiuo dėmesiu vargšams jis teigia pabrėžiantis Bažnyčios tradicijos tęstinumą. Kaip pavyzdį jis pacituoja popiežių Joną XXIII, kuris likus mėnesiui iki Vatikano II Susirinkimo pradžios sakė: „Bažnyčia parodo, kokia ji yra ir kokia nori būti – visų Bažnyčia, ypač vargšų Bažnyčia“. Vėliau šis prioritetinis dėmesys vargšams atsispindėjo magisteriumo dokumentuose. Kažkam galbūt tai atrodo naujovė, tačiau rūpinimasis vargšais kyla iš Evangelijos ir užfiksuotas jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. „Jei pakartočiau kelias ištraukas iš pirmųjų Bažnyčios Tėvų homilijų, sakytų II ar III amžiais, apie tai kaip reikėtų elgtis su vargšais, atsirastų tokių, kurie apkaltintų mane sakant marksistinę homiliją. Pavyzdžiui, Šv. Ambraziejus sakė: „Tau nepriklauso tai, ką dovanoji vargšams, tu tik atiduodi tai, kas jiems priklauso. Nes tai, ką pasisavini, yra duota visiems. Žemė duota visiems, ne tik turtingiems“. Šiais žodžiais remdamasis popiežius Paulius VI dokumente „Populorum Progressio“ patvirtino, kad privati nuosavybė nesuteikia niekam absoliučios teisės ir niekas neturi įgaliojimų pasilikti išskirtinai tik sau tai, kas viršija jo poreikius, kai kiti nepatenkina esminių poreikių. Arba štai šv. Jonas Auksaburnis sakė: „Nesidalinti savo gėrybėmis su vargšais reiškia apiplėšti juos ir atimti iš jų gyvenimą. Gėrybės, kurias turime, yra ne mūsų, o jų“.

Taigi, pasak popiežiaus Pranciškaus, dėmesys vargšams slypi Evangelijoje ir Bažnyčios tradicijoje. Tai nėra komunizmo išradimas ir nereikia jo ideologizuoti, kaip ne kartą nutiko istorijoje. „Bažnyčia, kviečianti įveikti „abejingumo globalizaciją“, yra toli nuo bet kokio politinio intereso ir ideologijos, remdamasi Jėzaus žodžiais, ji nori prisidėti kuriant pasaulį, kur vienas rūpinasi kitu ir saugo vienas kitą“. (Vatikano radijas)