Sausio 9 d. pilnutėlėje KTU „Santakos slėnio“ salėje vyko šeimų vakaras. Tarp jo dalyvių
buvo daugybė jaunų žmonių ir ypač jaunų šeimų, netgi su pačiais mažiausiais savo nariais
ant tėvelių rankų. Susitikimas buvo neeilinis ne tik šia gražia, jaunatviška ir viltinga
Lietuvai auditorija.
Vakare dalyvavo ir dalijosi savo šeimos gyvenimu neeilinė
(vakare ji buvo pavadinti šventaisiais) sutuoktinių pora, atvykusi iš Ispanijos –
tai Rosa ir Josemarija Pichai, aštuoniolikos vaikų tėvai. Šio atvykimo į Lietuvą proga
išleista ir Rosos Pich knyga, kurioje dalijamasi savo šeimos kasdienybe, atsakant
į klausimą, kuris galbūt gali kilti ne vienam: ar įmanoma ir kaip įmanoma būti laimingam
auginat tokį būrį vaikų?
Vakare Rosa Pich su savo vyru Josemarija labiausiai
ir pabrėžė, kaip svarbu išlikti džiugiems ir mylintiems savo kasdienybėje. Rosa ir
Josemarija sakė, jog jie – vyras žmonai, o žmona vyrui – yra vienas kitam patys svarbiausi.
Per tėvų tarpusavio meilę mylėti mokosi ir vaikai. Šioje šeimoje mama visad kviečia
vaikus su džiaugsmu pasitikti iš darbų grįžtantį tėtį, apsikabinti jį. Patys sutuoktiniai
stengiasi kartą per savaitę praleisti valandėlę tik dviese, kartą per metus kelias
dienas sykiu paatostogauti. Pabrėžtas ypač tėvo vaidmuo šeimoje – ne tik uždirbti
pragyvenimui, bet ir kuo daugiau laiko praleisti su vaikais. Šeimos kasdienybė, kaip
dalijosi tėvai, remiasi pasidalytomis atsakomybėmis: visi vaikai turi savo kasdienes
pareigas (netgi penkiametis, kuriam namuose skirta atsiliepti telefonu).
„Šeimoje
problemų neturime, – juokavo gera nuotaika trykštanti gausios šeimos motina, – bet
turime daug galimybių mylėti – vis labiau ir labiau.“
Kaip šeimos stiprybės
šaltinį šie sutuoktiniai nurodė bendrą maldą. Pasakodama apie šeimos kasdienybę, Rosa
minėjo, jog jos diena kasdien prasideda šv. Mišiomis, o savaitgaliais jose dalyvauja
visa šeima. Maldą savo vaikams šie tėvai siūlo kaip priemonę atsilaikyti prieš pasaulio
prievartą, tuštumą, šiuolaikinius jaunam žmogui kylančius pavojus.
Šiame vakare
svečiai atsakė į dalyvių klausimus, trumpai dalijosi ir pačios šeimos, kurios susibūrusios
Šeimų universitete ir kitose bendruomenėse. Asta ir Vidas Stalaučinskai, Aurelija
ir Audrius Bučinskai, Vita ir Antanas Lizdeniai, Lina ir Skirmantas Šalučkos ir kitos
šeimos įvardijo, jog būtent vaikai jų gyvenimą pripildė tikro džiaugsmo; nei viena
jų, nors auginanti ir ne po vieną vaiką (įdomu, jog ir patys kai kurie buvo augę gausiose
tėvų šeimose), nesiskundė materialiniais nepritekliais – atvirkščiai, jautėsi, kaip
kūrybingai jie stengiasi įveikti neišvengiamai kylančius sunkumus, o kai kada turi
įveikti netgi neigiamą aplinkinių požiūrį – „na, kam gi jums tiek vaikų?“ Kai kurie
iš sutuoktinių sakė, jog meldžiasi, kad būtų geri tėčiai ir mamos, kad mylėtų savo
vaikus, kurie, jų akimis, pats didžiausias turtas – geriausia „investicija“.
„Vaikai
yra Dievo mintyje“, – antrino šiems pasidalijimams Rosa Pich su savo vyru, patikindami,
jog vaikų atėjimas į pasaulį – tai tėvų sutikimas priimti vaikus iš Dievo ir auginti
juos amžinybei (beje, ši šeima yra palaidojusi tris savo vaikus), ir niekas negali
pasakyti tėvams, kiek vaikų jie gali turėti.
„Su kiekvienu vaikų mes įgijome
vis daugiau patirties, ir buvo vis lengviau“, – sakė šmaikštaudami sutuoktiniai, drąsindami
ypač jaunas šeimas, įkvėpdami joms džiaugsmo ir pasitikėjimo.
Vakare trumpai
prisistatė šeimų organizacijos (kai kurios jų buvo ir šio renginio organizatorėmis).
Tai Šeimų universitetas, arkivyskupijos Šeimos centras, ateitininkai ir kt.